Kai kitus gerbi, tai ir pats būsi gerbiamas

Marija ir Sigitas Kupčinskai pedagoginiam darbui paskyrė po daugiau nei keturis dešimtmečius.

Marija ir Sigitas Kupčinskai pedagoginiam darbui paskyrė po daugiau nei keturis dešimtmečius.

Kiekvienas žmogus ne tik dirba kasdienius darbus, bet ir turi savo nepakartojamą gyvenimą, apie kurį pasakoti ne visada išdrįsta. Ypač vyresniosios kartos žmonės, nes jų prabėgusios dienos būna vargais apipintos, ašaromis aplaistytos, netektimis paženklintos. Tos gyvenimo valandėlės, rodos, tokios prasmingos, atveriančios dvasios pilnatvę, nukeliančios į jaunystės metus, verčiančios pagalvoti apie tikrąsias vertybes – laisvę, pasiaukojimą, ištvermę, meilę gimtajam kraštui ir tėvynei Lietuvai.

Apie Mariją ir Sigitą Kupčinskus – garsius Suvalkijos krašto pedagogus – žino nedaugelis širvintiškių. Tai Danguolės Skrebutėnienės, Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos mokytojos, tėvai, daugiau nei prieš dešimtį metų atvykę į Širvintas iš Marijampolės rajono. Sigitas Kupčinskas – mokytojas lituanistas, Lietuvos nusipelnęs mokytojas, buvęs ilgametis Brazavo mokyklos direktorius, Marija Kupčinskienė – buvusi matematikos mokytoja, labiau Širvintų miesto gyventojams žinoma kaip siuvinėjimo meistrė, originalių paveikslų kūrėja ir parodos organizatorė. Devintą dešimtį metų skaičiuojanti moteris nesėdi rankų sudėjusi, slaugo negaluojantį vyrą ir, radusi laisvą minutėlę, imasi rankdarbių. Pasak pašnekovės, taip širdį nuraminanti, kai aplankantis liūdesys.
Daugiau nei keturis dešimtmečius pedagoginį darbą dirbę sutuoktiniai išliko kuklūs ir santūrūs. Tik iš šalies atrodo, kad gyvenimas lengvas. O būta jame visko: ir suėmimų, ir persekiojimų, ir labai gražių dalykų.

Mokytojai Kupčinskai drauge su dukromis Danguole ir Lina mėgo keliauti po Lietuvą.

Mokytojai Kupčinskai drauge su dukromis Danguole ir Lina mėgo keliauti po Lietuvą.

– Kiek aš vaikystėje ir jaunystėje iškentėjau, – sako Marija Kupčinskienė. – Keturiolika metų turėjau, kai suėmė tėtį. Jis buvo Šunskų girininkijos eigulys. Nežinome iki šiol, už ką jis buvo apkaltintas ir uždarytas į kalėjimą. 1945-ųjų sausį suėmė, o tų pačių metų liepą gavome pranešimą, kad kalėjime mirė nuo plaučių uždegimo. Sunku tuo patikėti, kad stiprų vyrą galėjo pakirsti liga. Greičiausiai buvo nukankintas. Tėčio kapo iki šiol nežinome. Taip ir ėjau per gyvenimą su širdgėla širdyje – tyliai ir kantriai. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, galėjome ieškoti dokumentų dėl tėčio mirties, deja, nieko nesuradome.

Marija Kupčinskienė pasakojo, kad dėl tėčio suėmimo buvo persekiojama. Įstoti į Marijampolės pedagoginę mokyklą pavyko tik geriems žmonėms užtarus ir padėjus. Pasak pašnekovės, gyvenime sutikusi labai daug gerų žmonių, kurie be jokio atlygio yra daug pagelbėję. Moteris pasakojo, kad yra kilusi iš Naujavalakių kaimo (Lazdijų rajonas), sodyba buvusi miške, todėl teko remti miško brolius, jiems padėti. Už tai buvo suimta ir mama.

– Baisu buvo, kai likome dviese su seserimi, – pokario baisumus prisiminė buvusi mokytoja. – Iki šiol atmintyje išlikusi labai graži gegužės mėnesio pavakarė, kuomet į sodybą užsuko ir partizanai, ir stribai. Prasidėjo susišaudymas. Tegul Dievas apsaugo, kad tokios baisybės daugiau nepasikartotų. Tik išgyvenęs tokius baisumus, supranti žmogus gyvybės kainą. Po susišaudymo buvo suimta mama, teko lankyti ją kalėjime ir nešti ryšulėlį maisto. Kai perdaviau maistą, suėmė ir mane. Neilgai palaikė uždarytą, bet baimės buvo, juk dar vaikas tebuvau. Turėjau laikyti baigiamuosius egzaminus. Laimė, kad mokyklos direktorius Gabrys suprato mūsų šeimos siaubą, buvo supratingas ir nuo egzaminų mane atleido.

Po studijų pedagoginėje mokykloje Marija Kupčinskienė buvo paskirta į Liubavo septynmetę mokyklą, prie pat Lenkijos sienos. Pradėjus dirbti, persekiojimai baigėsi. Saugumiečiams kelissyk paklausus apie tėvą, Marija paaiškino, jog jis miręs. Daugiau niekas nieko nebeklausinėjo.

Liubave Marija ir savo būsimą vyrą Sigitą, kilusį iš Raudoniškių kaimo (Kalvarijos savivaldybė), sutiko. Jis toje pačioje mokykloje dirbo lietuvių kalbos mokytoju. Keletą metų padirbėjusi pasienio mokykloje, jaunų mokytojų šeima 1955 metais buvo perkelta į Brazavą (Marijampolės rajonas). Sigitas Kupčinskas buvo paskirtas mokyklos direktoriumi, o žmona Marija – mokytoja.

„Mes nebijome sutikti savo mokinių, nes su jais visada palaikėme puikius tarpusavio santykius“, - sako buvusi mokytoja Marija Kupčinskienė.

„Mes nebijome sutikti savo mokinių, nes su jais visada palaikėme puikius tarpusavio santykius“, - sako buvusi mokytoja Marija Kupčinskienė.

– Radome baisų mokyklos pastatą. Po karo viskas buvo apleista, dar kieme buvo likę kareivių išrausti apkasai, – pasakojo Marija. – Mūsų laukė didžiulis darbas. Brazave gyveno tik lietuviai. Labai susigyvenome su vietos gyventojais, jie noriai padėdavo tvarkyti mokyklos aplinką, ypač talkino valytojos, ūkvedys Vytas Kajokas, mokytojai, mokiniai. Per kelis dešimtmečius ten nuveikėme labai daug: buvo iškastas tvenkinys, pasodintas parkas, gyvatvorės, įrengti gėlynai, auginome fazanus, povus. Tai labai patikdavo kaimo žmonėms. Mokyklos aplinka buvo pavyzdinė ir nuolat pelnydavo rajone pirmąsias vietas. Netrūkdavo ir komisijų, visokių svečių iš rajono ir Vilniaus.

Mokytoja Marija Kupčinskienė pasakojo, kad mokykloje buvo labai puoselėjama lietuvybė. Vykdavo tautinės vakaronės, dainuojamos lietuvių liaudies dainos, šokami rateliai, Naujųjų metų vakarėliai net dukart vyko miške. Tam talkino visa kaimo bendruomenė, žmonės į šventę atvyko į roges pasikinkę arklius, atsivežė kaimiškų gėrybų, kūreno laužą, šoko ne tik vaikai, bet ir tėvai. Įskiepytas bendruomeniškumo, žmogiškumo, paslaugumo jausmas neliko be atsako. Ir šiandien mokytojų šeima net dukart per metus vyksta į Brazavą, kur buvę mokiniai organizuoja bendruomenės šventes, klasių susitikimus.

– Mes nebijome sutikti savo mokinių, – sako mokytoja, – nes su jais visada palaikėme puikius tarpusavio santykius. Tais laikais turėjome taikytis prie aplinkos, atidavėme privalomų mokykloje renginių duoklę, bet niekada neapleidome tautiškumo, netgi anais laikais švęsdavome Motinos dieną. Jeigu tektų gyvenimą pakartoti iš naujo, rinkčiausi tą patį darbą. Buvau labai griežta mokytoja, bet vaikus mylėjau. Norėjau juos išmokyti būti tikrais žmonėmis. Mūsų mokykla nebuvo vidurinė, o tik aštuonmetė. Jeigu praėjus keliems dešimtmečiams mane prisimena, kviečia į susitikimus, vadinasi, gerbia. Ir metai, atiduoti mokyklai, nenuėjo veltui.

Žmonai pritarė ir vyras Sigitas, 37 metus dirbęs Brazavo mokyklos direktoriumi:

– Man niekada nenusibodo mokytojo darbas. Ir dabar buvę mokiniai, atėję į susitikimus, prisimena, kaip buvo mokomi linksniuoti. Buvę mokiniai mūsų nepamiršta, buvo atvykę net į Širvintas pasveikinti 80-mečio proga.

Jubiliejų proga netrūksta ne tik artimųjų, bet ir buvusių mokinių sveikinimų.

Jubiliejų proga netrūksta ne tik artimųjų, bet ir buvusių mokinių sveikinimų.

Mokytoja Marija sakė, kad niekada nėra pasiskundusi kaimynais, mokytojais ar vaikais. Visada surandanti su visais bendrą kalbą, visada jų šeimą yra supę tik labai supratingi, sugyvenami, nuoširdūs žmonės. Pasak pašnekovės, pačiam reikia kitus gerbti, tai ir patį kiti gerbs.

Sutuoktiniai Kupčinskai pasakojo, kiek ekskursijų po Lietuvą vaikams suorganizavę. Jos būdavusios teminės, būtinai susijusios su literatūra ir istorija. Keliauta ne tik po Suvalkiją, nepamiršti ir Anykščiai, Rumšiškės, Trakai. Mokykloje buvo įrengtas muziejus, iš Brazavo apylinkių surinkti senolių nenaudojami daiktai, sukaupta keli šimtai eksponatų. Mokytoja Marija apgailestavo, kad iki šių dienų nieko neišliko. Mokykla dėl mokinių stygiaus buvo reorganizuota, o paskui ir visai uždaryta, pastatas perduotas bendruomenei.

– Kažkaip liūdesys jau praėjo, – sakė Marija, – bet pirmaisiais metais, atvykus į Širvintas, buvo liūdna. Ėmiausi rankdarbių, taip kovojau su nerimu. Kruopštumas padeda užsimiršti. Labiausiai patinka siuvinėti, tai daryti išmokau iš mamos ir Šunskų pradžios mokyklos mokytojos Bylaitės.

Ir dabar, žvelgdami į prabėgusias dienas, į praėjusius metus, buvę mokytojai Marija ir Sigitas džiaugiasi šia akimirka – nuostabia ir nepakartojama. Joje telpa viskas: užaugintos dukros Danguolė ir Lina, nuveikti darbai, nuoširdžiai pasakyti žodžiai, kelionės į Suvalkiją, malonūs susitikimai su buvusiais mokiniais – dabar jau garbaus amžiaus Lietuvos piliečiais. Kuklūs žmonės Kupčinskai moka džiaugtis gyvenimu ir vertina kiekvieną pavasario dieną, artėjančios šventės proga visiems Širvintų krašto žmonėms linki pakantumo, supratingumo ir džiugesio.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš mokytojų Kupčinskų asmeninio albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
Naujienos iš interneto
scroll to top