Birželio 2 – 23 d. Širvintų r. savivaldybės kultūros centro parodų salėje bus atidaryta autorinė Aurimo Rimos fotografijų paroda, organizatorė – Evelina Greiciūnaitė (GREI kūrybiniai projektai) ir Širvintų kultūros centras.
Nors ir pasiruošimo procesas buvo ilgas ir kupinas iššūkių, tačiau su stipraus tikėjimo, profesionalios komandos ir rėmėjų pagalba (KMOTO, Royal Enfield, VASABI reklamos gamyba ir spauda, UAB „Širvintos verslui ir laisvalaikiui“, UAB „Danielita“, MB „Montalita“, Grei kūrybiniai projektai), pasiektas rezultatas tiesiog puikus!
Aurimas Rima dalinasi savo fotografijos kelione ir kaip pavyko save atrasti joje.
- Aurimai, kaip ir kada pirmą kartą tavo rankose atsidūrė fotoaparatas?
Pamenu, dar vaikystėje. Pirmą kartą mano rankose atsidūrė ne fotoaparatas, bet vaizdo kamera, kurią įsigijo tėvai tiesiog norėdami įamžinti šeimai svarbias akimirkas, o aš ėmiausi iniciatyvos filmuoti. Turbūt tada ir gimė noras fiksuoti akimirkas – mane vedė nesuvaldomas smalsumas.
Gyvename įdomiame amžiuje, kai bene kiekvienas iš mūsų fotografuoja, filmuoja svarbias akimirkas ir dalinasi savo socialiniuose tinkluose – ne išimtis ir aš. Tačiau bėgant laikui, augant ir formuojantis mano asmenybei, ėmiau jausti troškimą fotografuoti ne tik telefonu. Norėjau mokytis visa tai daryti profesionaliai. Todėl nieko per daug negalvojęs, prieš kelis metus, dar gyvendamas Jungtinėje karalystėje, įsigijau pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą. Tuo metu dirbau reklamos ir dizaino agentūroje projektų vadovu, tad ir pati darbo specifika turėjo įtakos naujam pirkiniui. Dirbome su prabangiais akinių brand‘ais, neretai tekdavo įamžinti mūsų kurtas inovatyvias instaliacijas ir darbo procesą, todėl pajutau norą visa tai fotografuoti profesionaliai.
- Kada pajutai meilę fotografijai?
Jausmas atkeliavo kartu su fotoaparatu. Kita vertus, gal iš pradžių nėra jokios meilės? Kai tau sekasi, įdedi daug pastangų, laiko ir noro, meilė ateina natūraliai. Man buvo įdomu mokytis fotografavimo technikų ir subtilybių, norėjau eksperimentuoti. O bėgant laikui, kai ėmė sektis, pradėjau mėgautis ne tik procesu, bet ir rezultatu – tada susidomėjimas ėmė sparčiai didėti. Gal tai ir nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet ji gimė palaipsniui ir auga iki šiol.
- Kaip atradai save fotografijoje? Kaip atrodė paieškų kelias: gal teko daug eksperimentuoti, išbandyti įvairias fotografijos rūšis? O gal paieškos vis dar tęsiasi?
Fotografuodavau viską – ieškojau savo nišos, todėl norėjau išbandyti kuo daugiau fotografijos rūšių. Nuo gamtos iki draugų fotosesijų. Mane ypač domino gamtos fotografija – net ir keliaujant, naktimis pasiimdavau fotoaparatą ir išeidavau gaudyti žvaigždžių, filmuodavau naktinio dangaus timelapse video. Dabar suprantu, kad tai buvo puikus įsivažiavimas į fotografijos meną. Ypač fotografavimas naktį – tai nereikalauja greitų sprendimų, procesas vyksta lėtai, atvirkščiai nei fotosesijose ar renginiuose, kai turi reaguoti čia ir dabar. Pats nesuprasdamas, pasirinkau sau tinkamiausią mokymosi kelią. Mano mokytojai buvo dangus ir žvaigždės, tad turėjau laiko į valias kontempliuoti ir ieškoti savęs fotografijoje. Bet tuo metu dar nežinojau, kad buvau kelyje link visai kitokios fotografijos.
- Ar tada jau turėjai viziją, kad fotografuosi ratuotus objektus?
Noras fotografuoti metalo ir gumos gabalus gimė tada, kai įsigijau seną, klasikinį, neveikiantį motociklą. Tuo metu dirbau su kolega Niku, kuris taip pat turėjo panašų motociklą – kartu ėmėmės remonto darbų, tačiau abu nežinojome, ką darome. Jautėme stiprų, naivų tikėjimą, kad sugebėsime be profesionalų pagalbos atstatyti senovinius motociklus naujiems gyvenimams. Galiausiai, gavosi taip, kad ėmiau labiau fiksuoti remonto akimirkas nei remontuoti savąjį motociklą.
Pamenu, vienas iš spyrių, kai pajaučiau, kad fotografuoti motociklus ir automobilius yra mano stichija, įvyko dalyvaujant Goodwood Festival of Speed. Tai – vienas didžiausių ir įspūdingiausių klasikinių automobilių ir motociklų festivalių visame pasaulyje. Dirbome kaip spaudos atstovai, kadangi Nikas turėjo (ir iki šiol turi) blog‘ą pavadinimu Caster and Camber, kuriame dalinasi būtent apie auto-moto subtilybes, tad turėjome progą vaikščioti po backstage. Susipažinome su nuostabiais žmonėmis, pavyzdžiui, su atstovais iš Porsche Museum, kurie atvežė 80-ųjų klasikinius automobilius, taip pat su jauna čempione, atvykusia iš Amerikos, kuri atsigabeno savo motociklą. Pabuvus arti žmonių, kurie gyvena tuo, imi dar labiau žavėtis klasikinėmis mašinomis. O gal tiesiog norisi to, ko neturi ar nebeturi? Norisi atgaivinti praeitį.
Jei ne Nikas, nežinau, ar dabar būčiau tuo, kas esu. Esu jam be galo dėkingas. Niekas nevyksta be priežasties, o svarbiausi dalykai gyvenime susideda iš mažų detalių – įsigijau motociklą, kuris į gyvenimą atnešė draugą ir savęs atradimą fotografijoje.
- Ar manai, kad jau atradai savo fotografijos kryptį?
Manau, kad taip. Niekur taip nesijaučiu savimi, kaip fiksuodamas akimirkas lenktynėse. Ten esu vienas, stengiuosi būti šešėliu, o žmogus, kurį bandau nufotografuoti, yra atviras, nesusikaustęs, tikras, nes manęs tiesiog nemato, nejaučia šalia.
Kai stengiesi būti gražiu, nesi gražiausia savo versija. Lenktyninko susikaupimas prieš starto liniją, jo gylis į meditaciją, nusiraminimą – tai yra didžiausias žavesys. Tada žmogus nemato nieko, kas yra aplink, jis yra savoje zonoje. Lygiai taip pat ir aš savojoje.
- Ar turėjai tokių dienų, kai norėjai padėti fotoaparatą į šalį ir nutraukti šią veiklą?
Kai pirmą sykį savomis akimis išvydau formulę, DTM automobilių klasės startą ir C grupės automobilius. Nefotografavau, tik stebėjau – tai buvo vieni įsimintiniausių įvykių gyvenime, todėl norėjau tai pasilikti sau. Pamenu, startavus C grupės automobiliams, ne tik pasidėjau fotoaparatą, bet ir užsimerkiau – norėjau klausytis garso. Jaučiu didelę meilę senoms klasikinėms mašinoms, nes išvysti jas turime ypač retas galimybes.
- Kokiuose renginiuose: raliuose, lenktynėse, festivaliuose teko dalyvauti? Gal pavyko fotografuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?
Kadangi fotografuoti ėmiau dar gyvendamas Jungtinėje karalystėje, didžioji dalis fotografijų atsirado būtent ten: Malle Mile Festival, Duke of London, Bike Shed Festival, Goodwood Festival of Speed ir kiti. Tačiau dalyvavau ir Latvijoje Drift Masters European Championship lenktynėse, Aurum 1006 km Powered by Hankook Lietuvoje ir kituose renginiuose.
- Ką stengiesi užfiksuoti savo fotografijomis?
Fotografuoju detales, nepilną vaizdą. Tai atėjo iš noro būti kitokiu. Gana lengva lenktynėse nufotografuoti tiesiog skriejančią mašiną, bet aš noriu ją pateikti kitu kampu. Noriu atrasti mažą detalę, kurios kiti visai nepastebi: purvinos mašinų dalys, tepaluotos rankos, kažkas neveikia ir motociklas neužsiveda. Tada gaudau akimirkas, kaip sukinėjamos detalės, bandoma užvesti mašiną arba kaip žmogus erzinasi, o gal mėgaujasi ir yra laimingas, nors jam ir nesiseka. Turbūt norisi užfiksuoti emociją, kaip ir visiems fotografams, nes tai duoda labai daug gyvybės fotografijai.
Gal dar nespėjau sutikti Lietuvoje daug panašaus tipo fotografų, bet kol kas susidaro įspūdis, kad tokių čia mažuma. Tai verčia jaustis išskirtiniu ir ypatingu, todėl kyla dar didesnis noras dalintis savo fotografijomis. Manau, kad tokios fotografijos Lietuvoje trūksta.
- „Leaking oil“ – pirmoji tavo paroda. Kaip gimė mintis surengti parodą? Apie ką ji?
Nors ir tyliai pasvajodavau apie savo fotografijų parodą, šį kartą mintis kilo ne man, bet Evelinai Greiciūnaitei (GREI kūrybiniai projektai), kuri organizuoja įvairius projektus – gavau pasiūlymą surengti parodą. Buvo nedrąsu, kažkodėl vis galvodavau, kad mano fotografijos tinka tik soc. tinklams. Tačiau padrąsintas draugės ir organizatorės, nusprendžiau imtis parodos įgyvendinimo. Jei jau yra galimybė, kodėl gi ne? Juk tai kažkas panašaus kaip ir atlikėjui lipti ant scenos – bijai, bet labai smagu ir smalsu.
„Leaking oil” – tai ne tik adrenalino siekis, bet ir gyvenimo būdas, sava filosofija, meditacija. Fotografijomis siekiu atskleisti gyvą santykį tarp žmogaus ir mašinos, ir nerti gilyn, į kitokį adrenalino kupiną sporto suvokimą, kur šaltas metalo ir gumos gabalas negali veikti be žmogaus, ir atvirkščiai.
- Šią jūsų parodą pirmą kartą pristatėte Užupio meno inkubatoriaus galerijoje, dabar jau pristatysite Širvintose. Pasidalinkite įspūdžiais kaip apie praėjusią parodą?
„Leaking oil“ buvo pirmoji autorinė mano fotografijų paroda, pristatyta Užupio meno inkubatoriuje šių metų sausio pradžioje. Nors lūkesčiai nebuvo dideli, kadangi tai buvo mano pirmas kartas ir nežinojau ko laukti, tikėtis, paroda praėjo labai sėkmingai. Iškabinus ir apšvietus fotografijas, jos tarsi atgijo, tad iki šiol labai džiaugiuosi pasiektu rezultatu. Beje, už tai esu dėkingas Užupio meno inkubatoriaus darbuotojai (koks ten jos vardas, čia įrašyt gali), kuri patarė kur, ką kabinti ir kaip teisingai išnaudoti šviesas. Neįtikėtina buvo tai, kad parodos atidarymo renginyje sulaukiau ne tik artimųjų ir bičiulių apsilankymo, bet sutikau ir nemažai fotografijomis susidomėjusių nepažįstamų. Lankytojų skaičius nemažėjo ir visos ekspozicijos metu – tai nustebino tiek mane, tiek pačią galerijos komandą, nes organizavome viską pačiu netinkamiausiu laiku – sausio pradžioje, praūžus žiemos šventėms. Iki šiol labai gera prisiminti, kad žmonės užklysdavo pamatyti „Leaking oil“. Smagu, kad kai kurie lankytojai net pasidalino ir savo socialiniuose tinkluose pažymėdami ir mano profilį. Bet turbūt viena didžiausių sėkmių – jau nuo pirmos atidarymo dienos buvo nupirkta viena fotografija, o vėliau ir daugiau.
- Ar dar galime tikėtis, jog ir daugiau jūsų parodų bus pristatyta Širvintų mieste?
Širvintose įvyks antroji „Leaking oil“ paroda. Labai džiaugiuosi, kad vos prabėgus pirmąjai parodai, man vėl buvo suteikta erdvė ir galimybė atvežti savo darbus į mažą ir labai gražų miestą. Nekantrauju pasidalinti savo kūryba su Širvintų gyventojais. Labai tikiuosi, kad mano darbai patiks, o ateityje būsiu priimtas ir trečiai, ketvirtai, gal net ir dešimtai parodai Širvintose!
- Kur ir kada galima išvysti tavo fotografijų parodą?
Širvintų kultūros centro parodų salėje birželio 2 – 23 dienomis kultūros centro darbo valandomis. Visos parodos metu galite ne tik apžiūrėti fotografijas, bet ir jas įsigyti. Užsukite!
Parengė Eva Urbanavičiūtė
