Viena iš „Sniego gniūžtės“ tradicijų - dalyviams išdalinami „švelnukai“. Prieidamas prie nepažįstamo žmogaus kiekvienas pasako ką nors gražaus ir atsiminimui užriša siūlelį.
„Sniego gniūžte, kaip laikais? Mes sulipome tvirtai, laikomės labai gerai!“ – šis šūkis daug metų buvo tarytum sutartinis ženklas, kviečiantis burtis visus „gniūžtiečius“. Tačiau Širvintose jis skambėjo jau labai seniai.
Kelerius metus apie „Sniego gniūžtę“ apskritai buvo labai mažai kalbama, daugelis net manė, jog projektas žlugo.
Bet spalio 29 d. veikla atgijo su trenksmu: Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos patalpose įvyko visus vienijanti ir projekto dvasią atgaivinusi stovykla.
Su nostalgija tenka atsiminti laikus, kai tokios stovyklos trukdavo, ne vieną, o net tris dienas, nes kartu praleidus daugiau laiko ir pati stovyklos dvasia tapdavo kitokia. Tačiau, tikriausiai, sunku būtų rasti veiklą, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi ekonomikos krizė, ne išimtis ir „Sniego gniūžtė“…
Vis dėlto, svarbiausia, matyt, yra tai, kad stovykla iš viso įvyko. Daugiausiai prie to prisidėjo ilgametė projekto koordinatorė Daiva Chadusevičienė. Žinoma, stovyklos nebūtų buvę ir be remėjų: Švietimo centro, L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos. Taip pat susitikimas buvo iš dalies finansuojamas Savivaldybės Visuomenės sveikatos rėmimo programos lėšomis.
„Sniego gniūžtė visų pirma yra vienijantis projektas. Čia nėra blogų, gerų, gražių ar ne – svarbiausia, yra pajusti vienybę su visais, išmokti su jais bendrauti. Taip pat svarbu atsiminti, kad „Sniego gniūžtė“ yra prevencinė veikla prieš įvairiausius kvaišalus, čia nesunkiai galima išmokti linksmintis ir be viso to,“ – trumpai projektą pristatė D. Chadusevičienė.
Per neformalią veiklą parodomas kitoks gyvenimo būdas, bandoma gvildenti priklausomybės temas, sprendžiamos tarpusavio bendravimo problemos.
Viena iš pagrindinių „Sniego gniūžtės“ idėjų: mokomasi iš bendraamžių. Grupelėms vadovauja jauni žmonės, kurie prieš tai būna specialiai mokomi.
Tačiau nereiktų suprasti, kad šis projektas skirtas tiki jauniems žmonėms. Kiekvienoje stovykloje dalyvauja ir mokytojai ar tėvai. Svarbus jų vaidmuo – suaugusieji bendrauja su jaunimu lygiomis teisėmis, tai yra dalyvauja lygiai tose pačiose veiklose kaip ir jaunimas.
Nors toks bendravimas suaugusiems turėtų priminti „atostogas“ nuo pareigų, tačiau daugelis jų prisipažįsta, kad kartais labai sunku užsimiršti ir priimti jaunųjų vadovų siūlomas taisykles.
Kai kurie iš stovyklos dalyvių prisipažino, kad apie „Sniego gniūžtę“ sužinojo iš pažįstamų. „Daug legendų sklando,“ – juokavo dalyviai. Vėliau jie suprato, kodėl: apie stovykloje patirtus išgyvenimus norima pasakoti visiems, tad taip ir atsiranda legendos.
Stovykla susideda iš dviejų pagrindinių elementų: bendrų užsiėmimų, kurių metu vyksta masiniai žaidimai, įvairios diskusijos, vaidinimai bei darbo mažose grupelėse.
Jose gilinamasi į bendruose užsiėmimuose iškeltas temas, bandoma pažinti tiek save, tiek ir kitus.
Visoje stovykloje vyraujanti bendrumo atmosfera padeda atsiverti ir nebijoti diskusijų.
Šį kartą stovyklos laikas sutapo su nekasdieniu įvykiu – analoginės televizijos išjungimu. „Ta proga“ mažos grupelės gavo užduotį: pagal ištrauktą žanrą paruošti vaidinimą tema „Diena be televizijos“.
Net septyni spektakliai pradžiugino stovyklos dalyvius. Šypsenos nuo veidų nesitraukė net tada, kai scenoje buvo rodomi siaubo filmų žanrą atitinkantys vaidinimai. Nenuostabu – „gniūžtiečiams“ išradingumo netrūksta.
Renginio organizatorių nuomone, svarbiausia yra tai, kad pavyko širvintiškiams parodyti, kokia šviesi yra „Sniego gniūžtės“ dvasia.
Stovykloje dalyvavo mokiniai ir mokytojai iš viso rajono. Daugelis čia buvo pirmą kartą. Tačiau po stovyklos rašydami atsiliepimus, jie negailėjo šilčiausių žodžių ir linkėjimų kuo ilgiau išlikti ir suburti kuo daugiau žmonių.
O svarbiausias pasiūlymas, kurį išsakė dalyviai – surengti stovyklą su nakvyne. Norisi tikėti, kad jų siūlymai ir linkėjimai išsipildys be jokių kliūčių.
Aura Jankūnaitė
Nuotraukos Agnės Stundytės
[imagebrowser id=298]
