Šiandien naktį mane pažadino būgnų garsas. Kas viduryje nakties gali sugalvoti mušti būgnus, koks vandalizmas ir lunatikavimas čia vyksta?
Kitą dieną, kai kurie žmonės gatvėse atrodė labai pavargę ir išsekę. Kokį vakarėlį aš praleidau? Vakarėlį vardu Ramadanas. Paklausinėjau draugų, kas čia vyksta, ką žmogus, nepriklausantis šiai šaliai ir religijai turėtų žinoti. Ramadanas – tai musulmonų pasninko mėnuo. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio žmonės negali nei valgyti, nei vandens gerti. Saulei nusileidus, kiekviena vakarienė tampa lyg šventė. Naktimis būgnai mušami ne veltui, tai lyg žadintuvas, kuris antrą ar ketvirtą valandą nakties pažadina žmones tam, kad jie pavalgytų. Taip pat gatvėse, viešojo transporto vietose pageidautina nevalgyti ir negerti dienos metu, nes tai erzina badaujančius ir tiesiog rodoma jiems nepagarba. Lauke plius trisdešimt laipsnių, nemeluoju, mačiau alpstančius žmones gatvėse. Izmiras garsėja didele tolerancija ir platesnėmis pažiūromis nei kiti Turkijos miestai. Pasak draugų, rytiniuose miestuose viskas daug griežčiau, o čia gali laisvai rinktis – pasninkauti ar ne.
Mus jungia pagarba savo šaliai, kai pasakojame jos istoriją, verčiame žodžius, dalinamės tradicijomis. Tradicijų puoselėjimas daro mus skirtingais, bet tuo pačiu mus vienija. Lietuvoje gintaras laikomas akmeniu, kuris apsaugo nuo blogų dalykų. Turkijoje yra Nazaras arba Velnio akis. Tai mėlynas stiklo rutuliukas, kuris tikima apsaugo nuo nužiūrėjimų, ypač segamas naujagimiams ir vaikams. Mėlynas, nes tikima, kad mėlynakiai turi daugiausia neigiamos energijos, o stiklas ją blokuoja. Bet didžiausią įspūdį paliko Turkijoje visur iškabintos vėliavos. Kelias dienas prieš minėjimus ar šventes, kiekviename balkone, gatvėse tarp namų, įvairiausių dydžių plevėsuoja kraujo raudonumo vėliavos. Grįžusi į Lietuvą parsivešiu ne tik didelį bagažą prisiminimų, bet ir visiškai kitą požiūrį į tradicijas ir tautiškumą. Nepraleisiu progos pasidžiaugti kiekviena lietuviška švente, kiekvienu simboliu, kuris primena Lietuvą.
Kas kartą matant vis kitą Izmiro pakrantės kraštovaizdį man atsiveria širdis ir sugeria visus saulėlydžius, žydinčias gėles, jūros horizonte matomas salas ir šiltą, glostantį vėją. Norisi bėgti ir, atsispyrus nuo skardžio, nerti į bangas. Suskaičiuoti visus akmenėlius giliai žydrame vandenyje, o išnėrus – naktyje matomus paukščių takus. Pro rūką vos matomi kalnai, po kojomis girgždantys akmenys ir žolėje bėgantis driežas atrodo sustabdo visas minutes ir gamta atsisuka į tave, ir daugiau nieko nereikia. Jokių pokalbių, jokių veidų ar planų rytojui. Jei kas paklaustų, iš ko susideda mūsų sielos, atsakyčiau, kad iš dulkių ir voratinklių matomų prieš saulę, ir jūros vėjo. Stovėdama ant kalvos aš esu dalis žolės, dalis bangos, dalis vienišos kriauklės tarp akmenų. Niekada nepasimesiu eidama tarp miestų ir miškų, nes žinau, kad esu mažas atsiminimas, įspaustas žemėje.
Šarūnė Šidlauskaitė
Izmiras, Turkija