Šalies Prezidentas Gitanas Nausėda viešai suabejojo, ar galiojanti privalomoji pensijų anuitetų tvarka tarnauja kaupiančiųjų interesams ir pasiūlė ją panaikinti. Prezidento įsitikinimu, tai leistų žmonėms senatvėje laisviau valdyti „Sodros“ pensijos lėšas ir savarankiškiau rūpintis savo finansais.
Galima įtarti, kad tokioms mintims paskatino šaltas dušas, kai vos per tris mėnesius II pensijų pakopoje sukauptų lėšų dalį atsiėmė tiek gyventojų, kiek buvo prognozuota per dvejus metus. Skaičiuojama, kad gyventojai paprašė jiems grąžinti net 4,4 mlrd. eurų (2026 metų Lietuvos gynybos biudžetas – beveik 4,8 mlrd. eurų), o tokį sprendimą pareiškė apie 40 proc. kaupiančiųjų. Taigi, per pirmąjį reformos ketvirtį iš II pakopos pasitraukė daugiau kaip pusė milijono žmonių, mažiau kaip 900 tūkstančių dar liko kaupti. Tik jeigu „evakuacijos“ iš skęstančio laivo tempai išliks tokie patys, įpusėjus rudeniui II pakopoje visai nebeliks kaupiančiųjų. Kokius viščiukus šį rudenį skaičiuosime?
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė socialdemokratė Jūratė Zailskienė nesupranta kritikos ministerijai, kad ši nedėjo pakankamai pastangų įtikinti gyventojus kaupti toliau. Vietoje to, valdančiųjų burnos per įvairių televizijų ekranus teisinasi negalėję kitaip pasielgti, nes esą Konstitucinis teismas kategoriškai pasisakė dėl prievartinio įtraukimo į kaupimą. O tai, ką pasako Konstitucinis teismas, yra šventa ir nediskutuotina!
Bandydami sušvelninti augantį nerimą, jie seka pasakas apie įvairias apklausas, kurių duomenys rodo, jog atsiėmusieji pinigus ketina investuoti. Taip žmonės pasididins savo santaupas ir pasirūpins minkštesne pagalve senatvėje. Kokia ta pagalvė bus, leidžia įtarti bankų pastebėjimai, jog keturis kartus išaugo grynųjų pinigų išėmimas bankomatuose. Akivaizdu, kad atsiėmusieji tuos pinigus kiš į pagalves, jog minkščiau miegotų.
Opozicija negaili kritikos valdantiesiems, kad pažadas grąžinti pinigus buvo savotiškas rinkiminis balsų pirkimas. Pažadas visai negalvojant, kas mūsų lauks toliau. Juk nežinioje liko ne tik atsiėmusieji senatvei kauptas lėšas, bet ir tie, kas dar liko kaupime. Ekonomistai jau pripažįsta, kad tai atsilieps jų galimybėms senatvėje pasidžiaugti didesne grąža. Kadangi fondų administravimo kaštai dėl lėšų apyvartos ne ką sumažės, tai turės tiesioginės įtakos gyventojų sukauptoms lėšoms. Ar tik ne panašiai nutiktų, jei vienam batsiuviui tektų uždirbti algą batų dirbtuvės direktoriui ir buhalteriui, kai anksčiau tas algas uždirbdavo du ar trys batsiuviai?
O aparato apetitas, žinia, auga. Ir tai įpareigoja ne tik infliacija, bet ir valstybės mąsto sprendimai. Pasigirsta vaitonių, kad išrinktieji priversti gyventi nuo algos iki algos, todėl vėl reikėtų jiems pakelti atlyginimus. Tik kas uždirbs tas algas, jei dirbančiųjų skaičius nė kiek neauga, o rankas tiesia būrys išlaikomųjų. Štai „Sodros“ skelbtais duomenimis, 2025 metų lapkritį Širvintų rajono savivaldybėje buvo 6,6 tūkst. apdraustų dirbančiųjų. Per metus jų skaičius sumažėjo visu šimtu. Mažėjant dirbančiųjų, dirbantiesiems tenka uždirbti vis didesnes algas valdžios aparatui ir dar duoti senjorams, kurių gaunamos pensijos nuo neatmenamų laikų yra galvos skausmas sėdintiems valdžioje. Ir arkliukas, kurį galima apsižergti prieš eilinius rinkimus. Tik štai rinkėjai jau nebe taip tiki pažadais apie didėsiančias pensijas, ypač po to, kai juos vidury baltos dienos aplink pirštą apsuko panelė Vilija, nuo neatmenamų laikų skelbta kone vienintele ir pačia tikriausia visų pensininkų globėja.
Nebetikėti kalbomis ir vilionėmis mus skatina kiekviename žingsnyje. Kad ir pavyzdys dėl renovacijos. Kai susikvietę į salę Savivaldybėje ragino renovuotis, masino valstybės parama, mažėsiančiais šilumos kaštais. Jūs, galima sakyti, nieko nemokėsite už renovaciją, nes tas lėšas sudarys skirtumas dėl atpigusios šilumos, kabino makaronus ant ausų. Mokėdami tą patį, sakė mums, gyvensite šilčiau, gražesniame name po stogu, kuris nevarva. Gyvensite gražesniame mieste. Negi jūs ne Širvintų patriotai?!
Ir rodė žmonėms 20 metų į priekį sudėliotas lenteles, kuriose juodu ant balto surašyta, kad bėgant metams mūsų įmokos už gautą renovacijos paskolą vis mažės, mažės, mažės… Jei prabėgus penkeriems metams parduotuvėje už tą patį krepšelį išleidžiame 2–3 kartus daugiau, tai po 20 metų „Veiveros“ spurga su mėsa galbūt kainuos tiek, kiek mėnesinė įmoka už namo renovaciją.
Tik va, ne! Vieną dieną į elektroninį paštą atkeliauja žinutė iš daugiabučio administratoriaus su nauja įmokų lentele artimiausiam pusmečiui. Iš jos sužinai, kad dėl pasikeitusio „Euriboro“, t. y. vidutinės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normos, kuriomis bankai yra pasiruošę skolinti pinigus eurais kitiems, mėnesinė įmoka brangsta iki tiek, kiek net nemokėjote pačioje pradžioje, kai visa suma dar nebuvo „praimta“. Taip, pati renovacija nebrangsta, įmokos už darbus – centas į centą, kiek jums ir suskaičiavo, o štai bankams už paskolintas lėšas su valstybės garantija – naujos palūkanos. Užuot mokėję, sakykime, 105 eurus, dabar paklosite po 130 Eur. Po pusmečio bus naujos lentelės, tad didelė tikimybė, kad netrukus mokėsite palūkanas nuo palūkanų, kurios yra suskaičiuotos už palūkanas nuo palūkanų už tas palūkanas, kurios yra palūkanos už palūkanas…
Nenorite vergauti bankams – grąžinkite visą sumą ar bent dalį jos.
Tad nebetikėdami pažadais, užuot sukaupę pensijoms kai kas minkštai miegos ant pagalvių, kad paskambinusiems rusakalbiams „policininkams“ ir „bankininkams“ turėtų ką atiduoti. Kas dar nepraras tikėjimo II pakopa (Zailskienė mini, kad balandį vietoje išėjusių 550 tūkstančių naujai atėjo … 3822 žmonės), krapštysis pakaušį ir nesupras, kodėl realybė taip skiriasi nuo pažadų, kuriais juos įtikinėjo kaupti.
Vėl gi: ar maža ką mums kada, ką ir kas žadėjo? Juk net liaudies patarlė nuo neatmenamų laikų sako: „Pažadėjai – patiešijai, nežadėjai – negriešijai“. Juk žadėti net 10 Dievo įsakymų nedraudžia.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
