
Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos direktorės pavaduotoja Rita Suchockienė: „Pedagogas privalo mokėti derėtis, susitarti, nes trankymas kumščiu į stalą - ne metodas“.
Švietimas laikosi ne ant atnaujintų programų, valdininkų sugalvotų reformų, pertvarkų, įvairių įrankių, konstruktų ar kitokių iš vakarų atėjusių mandrysčių, o ant daugelį metų mokykloje dirbančio mokytojo pečių. Stovėdamas ant metų sandūros slenksčio, kalbinu ilgametę Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos dailės mokytoją metodininkę Ritą Suchockienę. Ji ne tik dailės mokytoja, bet ir nuo 2012 metų sausio 2 dienos – progimnazijos direktorės pavaduotoja. Verta paminėti, kad Rita Suchockienė yra ir Mokyklų veiklos kokybės išorės vertintoja (auditorė), ji stebi ir vertina kitų Lietuvos mokyklų mokytojų darbą, ruošia ataskaitas ir rekomendacijas.
– Pirmiausia esate dailės mokytoja… Kodėl mokytoja?
– Man įdomu su vaikais bendrauti, juos pažinti. Dirbdama šį darbą, turiu būti dinamiška, nuolat ieškoti ir eksperimentuoti, iš gyvenimo mokytis tikrosios pedagogikos. Dažniausiai neklaužados, „nepatogūs mokiniai“ priverčia tobulėti pedagogiškai: gilintis į mokinių psichologinius ypatumus, ieškoti tinkamiausių darbo būdų, metodų, bendravimo formų. Dabar jau išmokau nesisieloti, jei pamoka nepavyksta, tiesiog kitą kartą darau kitaip. Pedagogikoje nėra gatavų receptų: čia reikia ir nuojautos, ir empatijos, ir žingeidumo, ne tik žinių. Prisipažinsiu, kad nesu mokytoja iš pašaukimo, tiesiog patirtis atėjo daug dirbant.
– Jau turite lygiai vienerių metų mokyklos vadovės patirtį. Kas labiau patinka: dirbti su vaikais ar vadovauti mokytojams?
– Abi šios darbo sritys man patinka. Jau spėjau įsitikinti, kad reikia ne vadovauti, o tiesiog dirbti kartu su kolegomis, ir viskas bus gerai. Džiaugiuosi savo kolegų geranoriškumu, supratingumu ir pagalba. Per metus nebuvo nė vieno atvejo, kad mokytojai nepagelbėtų, atsisakytų atlikti vienokį ar kitokį darbą. Atvirkščiai, kai Vaiko gerovės komisija organizavo akciją „Nė žingsnio iš mokyklos teritorijos“, mums geranoriškai talkino mokytojos Virginija Burlėgaitė, Aldona Barkauskienė, Genovaitė Mažulienė, Palmira Puzinaitė, Rita Stankevičienė. Aš visiškai pasitikiu Vaiko gerovės komisijos, kuriai vadovauju, nariais, stebiuosi švietimo pagalbos specialistų profesionalumu, vieningumu ir neslėpsiu: turiu dar daug ko iš jų pasimokyti. Džiugu, kad visi siekiame vienodų tikslų. Tokiais momentais džiaugiuosi viso kolektyvo bendryste. Čia reikėtų spjauti per kairįjį petį – nenoriu tikėti prietaru: jeigu kuo pasidžiaugi, tai būtinai atsitinka priešingai.
– Nuomonės, kaip turėtų būti mokomi vaikai, išsiskiria. Vieni aiškina, kad vaikams trūksta laisvės, kiti prieštarauja, kad kaip tik reikia griežtumo. Kas, Jūsų nuomone, turėtų būti mokytojas – draugas ar diktatorius?
– Sakau atvirai: išbandžiau abi bendravimo formas ir drąsiai teigiu, kad agresija iššaukia pyktį, prieštaravimą, o jeigu esi labai gera mokiniams, tai tavo pamokoje vyraus chaosas. Pirmiausia mokytojas turi būti geras psichologas: kur reikia – paspausti, kur reikia – atsitraukti. Pedagogas privalo mokėti derėtis, susitarti, nes trankymas kumščiu į stalą – ne metodas. Ir dar vienas pastebėjimas – tik kantrus žmogus gali dirbti mokykloje, karštakošiams čia ne vieta.
– Bandoma kopijuoti užsienio mokyklų mokymo metodus, kurie tarsi yra geri. Kodėl tai neduoda laukiamų rezultatų mūsų ugdymo institucijose?
– Gali turėti daug pyragų receptų, bet kol pats neišsikepsi, tol pyrago ir neparagausi. Mes gyvename palyginti jaunoje valstybėje, kurioje tolerancijos, demokratijos, pilietiškumo žmonės mokosi iš naujo. O senųjų Europos valstybių žmonėms visos šios vertybės yra savaime suprantamas dalykas. Tikiu, kad ir emigracija yra ne vien tik neigiamas reiškinys, tai tam tikras išbandymas mūsų šaliai, kuris gali tapti kokybišku moralės ir intelekto šuoliu.
– Jūs esate Mokyklų veiklos kokybės išorės vertintoja (auditorė), stebėjote daugybę Lietuvos mokytojų pamokų. Atrodo, kad mokytojo tikslas – ne parodyti mokiniui, kaip pažinti pasaulį, o paruošti egzaminui. Ką Jūs apie tai manote?
– Nesusikalbėjimo mūsų visuomenėje tikrai nemažai. Kartais dešinė ranka nežino, ką daro kairė. Ypač daug nesusikalbėjimo švietimo srityje: dažnai kaitaliojama brandos egzaminų tvarka, abejonių kelia mokyklų tinklo pertvarka. Jau nebejuokinga, kai rinkimus laimėję politikai teigia, kad mokinio krepšelio metodika netinkama, kad nereikia naikinti mažų mokyklų. Tai negi neturime ilgalaikių strateginių tikslų ir laikomės principo: turiu būti populiarus, o po manęs nors ir tvanas. Kai taip nesusikalbama, tai mokiniams ir prireikia korepetitorių pagalbos arba suveikia kitokie svertai, pavyzdžiui, informacijos nutekinimas iš Nacionalinio egzaminų centro.
– Pastebėta, jog tėvai nesiveržia į mokyklose jiems rengiamus susirinkimus. Klasės auklėtojams tenka kalbėti pustuštėse klasėse. Mokytojai stebisi, kad tėvai nekreipia dėmesio į vaikų sėkmes ir nesėkmes, o apsiriboja tik pažymių tikrinimu elektroniniame dienyne ar pažymių knygelėje. Ką Jūs apie tai manote?
– Kadangi pati esu mokyklinio amžiaus vaiko mama, puikiai suprantu tėvus, įsisukusius į darbų verpetą, nes dirbti reikia daug, o uždarbiai menki. Tačiau tėvai neturėtų pamiršti, kad ne tik finansinės investicijos į vaiko išsilavinimą, išprusimą, jo gebėjimų lavinimą atsiperka su kaupu ateityje. Todėl nors ir labai pavargusi, vakare aš kartu su dukra atsiverčiu knygą… Mažiau motyvuoto vaiko neužtenka tik paklausti „Ar paruošei pamokas?“, reikia pasižiūrėti, kaip jis atliko vieną ar kitą užduotį. Kartais vaikui pakanka žinojimo, kad tėtis ar mama gali patikrinti jo namų darbus. Aš nesuprantu tų tėvų, kurie baudžia vaikus už prastesnį pažymį. Kaip gaila, kad mes pamirštame, jog patys nesame tobuli. O jautresnis vaikas, nerimaudamas prieš kontrolinį darbą, gali padaryti klaidų.
– Koks Jūsų gyvenimo credo? Ar įmanoma tai pasiekti?
– Prigimtinis poreikis būti gera mama ir namų šeimininke kartais kertasi su noru puikiai atlikti visas pareigas darbe, kartais vienai ar kitai sričiai pritrūksta laiko. Norėčiau geriau subalansuoti šias veiklas ir nepamiršti savęs, bet, matyt, tokią dilemą sprendžia visos šiuolaikinės moterys.
– Ar turite nerealizuotų svajonių? Ar norėtumėte, kad jos (būtent tokios) išsipildytų Jūsų sūnui ir dukrai?
– Na, jeigu nesvajočiau, tai, matyt, jau būčiau negyva. Svajoju daugiau pakeliauti, dar suorganizuoti savo kūrybinių darbų parodą. O savo vaikams visada sakau: maža kažko norėti, reikia dar ir veikti, kad tas noras išsipildytų.
– Ačiū už pokalbį.
Romas Zibalas
1.






























