Ad memoriam Zibalų aštuonmetės mokyklos Mokytojai Valentinai Stašienei
Vėlinės – tai ne tik rudens šventė. Tai širdies šventė. Tai diena, kai laikas sustoja, kai tyliai uždegame žvakutę ir mintimis apkabiname tuos, kurie mus paliko. Tai diena, kai kapinės nušvinta šviesa, o mūsų sielos prisipildo dėkingumo, ilgesio ir švelnumo. Kai lapkričio vėjai glosto veidus, o žemė pasidengia lapų patalais, mes tyliai tariame: „Ačiū, kad buvote.“
Šiandien, Vėlinių šviesoje, prisimenu savo Mokytoją, klasės Auklėtoją Valentiną Stašienę – žmogų, kurio buvimas mūsų gyvenimuose buvo dovana. Ji išėjo į Amžinybę prieš beveik 20 metų, bet jos šviesa tebelydi iki šiol. Ji buvo ne tik Zibalų aštuonmetės mokyklos lietuvių kalbos Mokytoja – ji buvo širdies Mokytoja. Santūri, išmintinga, gerų akių žvilgsnio, ji mokėjo matyti ne tik klaidas sąsiuviniuose, bet ir šviesą kiekvieno vaiko viduje.
Mokytoja Valentina mokė mus ne tik linksniuoti daiktavardžius ar asmenuoti veiksmažodžius. Ji mokė mus gyventi. Mokė būti žmonėmis. Mokė atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, mokė nuoširdumo, tolerancijos, pagarbos. Ji tikėjo, kad kalba – tai ne tik žodžiai, bet ir vertybės, kurias nešamės per visą gyvenimą. Ir ji pati buvo gyvas pavyzdys tų vertybių. Nors sunkios akių ligos alino jos sveikatą, ji nepasidavė. Ji liko atmintyje kaip Mokytoja, palinkusi prie stalo su padidinamuoju stiklu, taisanti sąsiuvinius, stovinti prie lentos su kreida rankose. Ji buvo reikli, bet teisinga. Ji rūpinosi, kad jos mokiniai neišeitų iš mokyklos neišmokę rašybos vingrybių, kad nejaustų gėdos dėl gimtosios kalbos nemokėjimo. Ji tikėjo, kad tvarkingas raštas – tai pagarba sau ir kitiems.
Mokytoja buvo ir kultūros puoselėtoja. Ji organizuodavo spektaklius, muzikinius pasirodymus, šokius. Jos paruošti vaidinimai – „Jonas pas čigonus“, „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, pasakojimai apie indėnus – iki šiol gyvi daugelio zibališkių atmintyje. Ji viską darė su meile, iki galo, kaip priklauso. Net linų sruogas vaidinimams dažydavo juodai, kad būtų čigoniški plaukai, o kaukes siūdavo kartu su mokiniais – iš plunksnų, iš širdies. Ji skatino domėtis teatru, gyva muzika. Sakydavo: „Cirkų ir klasėje galime prisižiūrėti – tam pinigų nereikia.“ Jos dėka mes, kaimo vaikai, pamatėme „Vėjo botagėlį“, „Bebenčiuką“, „Raudonkepuraitę“. Ji vežė mus į Kernavę atviru sunkvežimiu – kiek drąsos ir atsakomybės tam reikėjo! Ji norėjo, kad mes pamatytume pasaulį, kad mūsų dvasia augtų, kad būtume ne tik išmokyti, bet ir praturtinti.
Mokytoja buvo jautri, kantri, mokėjo bendrauti su kiekvienu vaiku. Ji niekada nesityčiojo, stengėsi užtarti, padėti, užjausti. Tokia širdies šiluma gimsta tik iš patirtų gyvenimo sunkumų. Ir jų ji turėjo daug. Valentina Stašienė buvo tremtinė – su vyru Jonu iš Musninkų išvežta į Sibiro platybes. Tomsko sritis, Čainsko rajonas, Nižnaja Tiga – tai vieta, kur ji kentė šaltį, badą, neturėjo nei druskos, nei duonos, nei apavo. Bet apie tai ji nekalbėjo. Tik kartą, jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, padavė knygą ir tarė: „Imk, tau pravers… O šioje Antano Mikalajūno knygoje paskaitysi apie mano vargus… Tu suprasi…“ Ji niekada nekalbėjo apie save. Tik apie mokinius – jų pasiekimus, nesėkmes, netektis. Ji išgyvendavo dėl jų, domėjosi, prisimindavo. Kartais suabejodavo, ar buvo pakankamai teisinga, ar neįžeidė, nenuskriaudė. Tokia savistaba – tai tikros Mokytojos bruožas. Ji gyveno dėl kitų, dėl mūsų. Ir tai – ne tušti žodžiai.
Vėlinės – tai ne tik mirusiųjų pagerbimo diena. Tai ir mūsų pačių sąžinės diena. Ar prisimename? Ar padėkojame? Ar uždegame žvakutę ant kapo tų, kurie mus mokė, vedė, formavo? Mokytoja Valentina Stašienė atidavė mokyklai ir mokiniams gražiausius savo gyvenimo metus, sveikatą, širdies dalelę. Ir nors patyrė labai daug vargo, jos gyvenimas buvo pilnas prasmės. Ačiū Jums, Mokytoja, kad buvote. Kad mokėte mus ne tik kalbos, bet ir gyvenimo. Kad modeliavote mūsų likimą. Lapkričio vėjams žvarbinant veidus, kapinėse tyliai atsidusime: „Tai ir mano Mokytoja.“ Ir tai bus gražiausias padėkos žodis. Nes prisiminti – tai gerbti. O gerbti – tai mylėti.
Tegul Vėlinių žvakės šviesa nušviečia ne tik kapus, bet ir mūsų širdis. Tegul ji primena, kad Mokytojai – tai ne tik profesija. Tai pašaukimas. Tai gyvenimas, atiduotas kitiems. Ir kai lapkričio vakare, sugrubusiais pirštais, uždegsime žvakutę ant Mokytojos(–o) kapo, tegul mūsų širdyse sužibs šiluma, dėkingumas ir amžinas ryšys.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
