Tarybos narys Julius Jagminas: „Linkiu gyvenimo sėkmę matuoti ne materialinėmis vertybėmis, bet švelnumu, gerumu ir išmintimi“

Tęsiame pokalbį su Tarybos nariais. Atvirai pasikalbėti šįkart sutiko Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys, Socialinės, sveikatos apsaugos ir šeimos komiteto pirmininko pavaduotojas Julius Jagminas. Šis žmogus širvintiškiams yra labai gerai pažįstamas kaip puikus matematikos mokytojas, saviveiklinio meno puoselėtojas, IT specialistas, kompiuterių išmanytojas, daliai širvintiškių davęs neatlygintinas kompiuterinio raštingumo pradžiamokslio pamokas, šiaip visada skubantis į pagalbą geraširdis vyras. Julius Jagminas Širvintų krašto žmones visada žavi išmintimi, paslaugumu, nuoširdumu ir altruizmu. Tikrai mažai kas iš širvintiškių buvo girdėjęs, jog Tarybos narys Julius Jagminas yra tremtinių sūnus. Atviras pokalbis daugiausia sukosi apie tremtį ir pedagoginį kelią, bet kalbėta ir apie gražėjantį miestą, ir apie būtinybę padėti kitiems.

– Esate žinomas Širvintų krašto žmogus, daugelį metų dirbęs pedagoginį darbą miesto vidurinėse mokyklose bei Zibalų pagrindinėje. Mažai kas žino, kad esate tremtinių vaikas. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kada ir kokiu būdu tėvai buvo išvežti iš Lietuvos, kada grįžo? Kokie Jūsų prisiminimai apie tolimą Altajaus kraštą, kuris Jums tapo gimtuoju?

– Mano mamos ir tėčio šeimas iš Lietuvos išvežė 1941 m. birželio 14-18 dienomis, prieš prasidedant II pasauliniam karui Lietuvoje. Mano senelis iš tėvelio pusės Leopoldas Jagminas buvo Lietuvos geležinkelio valdybos viršininko pavaduotojas. 1940-1941 metais jis buvo pogrindinės organizacijos narys. Su bendradarbiais bei bendraminčiais stengėsi išsaugoti iš Lietuvos išvežamą turtą. Jie pakrautus vagonus (su išvežamu Lietuvos turtu) nukreipdavo į tik jiems žinomus akligatvius. Už tai mano senelis buvo įskųstas, tardomas, 1941 m. birželio 18 dieną suimtas, pasodintas į Vilniaus kalėjimą, po to pervežtas į Gorkio miesto kalėjimą, 1942 m. liepos 21 dieną karo tribunolo nutartimi buvo sušaudytas. Močiutė Elžbieta Jagminienė su dviem mažamečiais sūnumis (mano tėčiu Romualdu Ramučiu, 12-kos metų berniuku, ir joneįgaliu broliu Henriku, turėjusiu vos 8 metus) buvo ištremta į Altajaus krašto Kosichino rajono Malachovo kaimą 1941 m. birželio 14 dieną. Mamos šeima iki karo gyveno Kaune, jos tėtis irmano kitas senelis Stanislovas Riautas buvo lietuvių kalbos mokytojas. Seneliui buvo svarbu išlaikyti savo tapatybę, lietuvių  kalbą ir kultūrą. Už lietuvybės propagavimą šeima buvo ištremta 1941 m. birželio 13 dieną. Mamos tėtis buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Sverdlovsko kalėjimą, kuriame mirė 1942 metais. Močiutė, mano mamos mama, su trimis mažamečiais vaikais (mamai buvo 11 metų, seseriai – 10, broliui – 8) buvo išvežti į Altajaus kraštą. 1945 metais, pasibaigus II pasauliniamkarui, močiutė su savo vaikais pabėgo iš tremties. Jiems pasisekėpasiekti Lietuvą. Apsigyveno visi skirtingose vietose, kad nesusektų. Tačiau 1949 metų rudenį mano mamą Birutę Riautaitęviena mokytoja išdavė. Mamą suėmė (mamai buvo jau 19 metų) ir dvejus metus etapais (iš kalėjimo į kalėjimą) vežė į Altajaus kraštą. Močiutei ir jos dviem vaikams pasisekė. Jie gyveno tarp gerų žmonių ir antrą kartą į Sibirą nebuvo ištremti.Tremtyje mama sutiko tėtį ir sukūrė šeimą. Ten gimiau aš ir mano brolis. 1958 metais mūsų šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą. 1959 metų kovo mėnesį visa šeima (tėčio mama, brolis ir mūsų šeima) sugrįžo į Lietuvą.Grįžome į tėčio gimtąjį miestą Kauną.Kaune gyvenome tik mėnesį.Tremtinių šeimos mieste neregistravo. Neregistruotas asmuo negalėjo gauti darbo. Teko apsigyventi kaime Zarasų rajone, senelio tėviškėje.Iš tremties grįžau trejų su puse metukų, tai prisimenu tik piktas Malachovo kaimo žąsis, kurios mane užpuolė ir sužnaibė. Aiškiau prisimenu atvykimą iš Kauno į Zarasų rajoną: vienišas namas prie tyvuliuojančio patvinusio ežero, šalia nemažas kalnas, ant kalno sentikių kapinaitės ir iš kiemo išvažiuojantis sunkvežimis, kuriuo atkeliavome su savo menkute manta iš Kauno, bei mamos ištartus žodžius: „Neprapulsime, čia Lietuva. Viskas bus gerai. Čia bus mūsų namai.“

– Ir tradicinis klausimas: ką norėtųsi pasakyti „Širvintų krašto“ skaitytojams?

Norėčiau palinkėti visiems sveikatos. Skatinčiau visas rajono bendruomenes ir toliau būti  aktyviomis,  puoselėti savo kaimų, rajono tradicijas. Būkite aktyvūs savo krašto piliečiai. Būkite nuoširdūs, bendruomeniški, gebantys vienas kitam padėti. Linkiu gyvenimo sėkmę matuoti ne materialinėmis vertybėmis, bet švelnumu, gerumu ir išmintimi.

Kalbėjosi Romas Zibalas

Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Nuotraukos iš asmeninio Juliaus Jagmino archyvo

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 12 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.56 (9 įvert.)

1 Atsakymas į "Tarybos narys Julius Jagminas: „Linkiu gyvenimo sėkmę matuoti ne materialinėmis vertybėmis, bet švelnumu, gerumu ir išmintimi“"

  1. AČIŪ parašė:

    Pagarba šiam žmogui.

Comments are closed.

scroll to top