Spalio 31–ąją prisiminkime Joną Variakojį

Prezidentas Antanas Smetona su jauniausiais pulkų vadais – kapitonu Kaziu Škirpa ir kapitonu Jonu Variakoju (dešinėje). 1920 m. e-kinas.lt nuotr.

Tądien 1963 metais Čikagoje (JAV) mirė Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, laisvės kovų dalyvis, Krašto apsaugos ministras Jonas Variakojis.

Apie vieno Nepriklausomybės kovų dalyvio, krašto apsaugos ministro sąsajas su Širvintų kraštu rašyta nemažai, tad būtų sunku kuo nors nustebinti. Apsigyvenęs Šešuolėlių dvare, Variakojis daug nuveikė tų apylinkių ūkiniam ir kultūriniam gyvenimui, buvo vienas Zibalų pieno bendrovės steigėjų.

Beveik nepasakojama apie jo gyvenimą emigracijoje. Mirus Jonui Variakojui, už Atlanto leistas „Karys“ 10–ajame 1963 metų numeryje išspausdino jam skirtą Raimundo Liormino pasirašytą nekrologą, kuris po šešių dešimtmečių kiek praskleidžia šydą, kaip Amerikoje dienas leido Jonas Variakojis.

R. Liormino teigimu, žinia apie Jono Variakojo mirtį buvo labai netikėta. Dar rugsėjį jis buvo parašęs laišką, kaip su žmona ir sūnumis automobiliu kelias dienas keliavo po kaimyninę Viskonsino valstiją. Laiške draugui ir kovų bendražygiui jis džiaugėsi, kad turi gerus sūnus, kurie rūpinasi tėvais, kasmet juos pavėžina keletą dienų po įdomesnes apylinkes, kas mėnesį materialiai šelpia. Jonas Variakojis Amerikoje gyveno nuosavame name ant upės kranto. Turėjo valtį ir mėgdavo ja paplaukioti. Gyvenimo sąlygomis buvo patenkintas, „tik Tėvynės sunkus ilgesys jį labai slėgdavęs, ką ne kartą savo laiškuose (…) pareikšdavo“. Retkarčiais jis nuvažiuodavo į svarbesnes iškilmes ar suvažiavimus Čikagon, bet dėl sunkaus susisiekimo jis greičiau pavargdavęs, todėl ir iš Ramovės centro valdybos turėjęs pasitraukti.

Dėl savo sveikatos Jonas Variakojis nesiskųsdavo, aiškindavo kitiems, kad „senoji gvardija dar gyvuoja“, tik pasiguosdavo, kad žmonos širdis rodo kaprizus. O pasirodė, kad ir jo paties širdis buvo ligota, dėl to staiga ir mirė. Paskutiniais gyvenimo metais rašė savo atsiminimus apie 4 pėstininkų pulką. Jie buvo baigti prieš pat mirtį ir rašyta, kad „Karys“ ketino juos išleisti. „Tai džiugi žinia, nes tie plk. J. Variakojo atsiminimai praturtins mūsų Laisvės kovų istoriją, o jų autorius paliks sau brangų paminklą,“ – manė R. Liorminas. Jis prisiminė pirmą kartą su Jonu Variakoju susipažinęs 1918 metų gruodžio pabaigoje, kai jis, tarnaudamas adjuntantu Krašto apsaugos ministerijoje, Jonui Variakojui įteikė ministro įsakymą, kurio šis buvo skiriamas Panevėžio karo srities viršininku.

Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top