2023 metų sausio 16 dieną mirė garsus Lietuvos irkluotojas, treneris, 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių dviviečių kanojų irklavimo 1000 m rungties čempionas Vladislovas Česiūnas. Olimpiniu čempionu Vladislovas tapo būdamas jau 32–jų.
Vladas, kaip jį vadino daugelis draugų, gimė 1940–ųjų kovą Gelvonų valsčiaus Vyšnialaukio kaime. 1950–aisiais sovietinei valdžiai įvykdžius Lietuvos SSR administracinio suskirstymo reformą, Gelvonų valsčiui priklausiusi Keižionių apylinkė su Perelozų, Vyšnialaukio, Keižionių, Liukonėlių, Kernaviškio kaimais buvo perduota naujai įkurtam Jonavos rajonui.
Vladislovas Česiūnas lankė Gelvonų vidurinę mokyklą.
Baigęs 8 klases, jaunuolis išvyko mokytis į Vilniaus Geležinkeliečių technikumą, dirbo statybose.
Susidomėjęs irklavimu, pasiekė garsių pergalių. Iki šiol jis yra didelė mįslė sporto mokslininkams, nes tokių aukštumų pasiekęs Vladas Česiūnas pradėjo irkluoti būdamas jau 24–erių.
Be olimpinio čempiono titulo, 1973 metais irkluodamas dvivietėje kanojoje jis tapo 10 km rungties pasaulio čempionu, o 1000 m distancijoje laimėjo sidabrą. Kitais metais jis jau abiejose distancijose tapo pasaulio čempionu, o 1975 metais šį pasiekimą pakartojo 10 km distancijoje.
Vladui Česiūnui buvo lemta išgarsėti ir dėl to, kad 1979 metais pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionate Duisburge (Vakarų Vokietijoje) jis pasiprašė politinio prieglobsčio.
Šią istoriją net ir Nepriklausomybės laikais gaubė paslapties šydas. Vladas Česiūnas 1979 metais jau nebeirklavo, bet į VFR su specializuota turistine grupe jis išvyko stebėti Pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo pirmenybių. 1979 metų rugpjūčio 17 dieną Vladas Ęesiūnas atsiskyrė nuo grupės ir dingo. Duisburgo policija pranešė, kad jis paprašė politinio prieglobsčio.
Tačiau nepraėjus nė mėnesiui, rugsėjo 13–ąją, jis grįžo iš Vokietijos ir kitą dieną atvyko į Lietuvos SSR KGB. Davė pasižadėjimą neišvykti, kelias savaites gydėsi Vidaus reikalų ministerijos ligoninės neurologiniame skyriuje. Oficialiai teigta, kad treneris „daugelio buvusių įvykių negalėjo atsiminti, po to ėmė viską suprasti, kritiškai vertino buvusius įvykius“.
VFR užsienio reikalų ministerijai sovietinė valdžia per spaudos konferenciją Vilniuje teigė, kad Vladislovas Česiūnas „grįžo laisvanoriškai“. Tačiau buvo iškelta baudžiamoji byla dėl „tėvynės išdavimo“, kuri paskui buvo nutraukta. Joje esama „paaiškinimų“, kad Vladislovas VFR susitiko su Uršule Forkert, kilusia iš Klaipėdos krašto. Su ja irkluotojas buvo susipažinęs dar Miuncheno olimpiados metu. Teigiama, kad Forkertų šeimos namuose Altenos mieste lietuvis ir gyveno iki rugsėjo 13 dienos, mokėsi vokiečių kalbos kursuose. Sovietų valdžia bylos nutraukimą motyvavo tuo, kad gyvendamas VFR jis „buvo keistoje būsenoje ir nebegalėjo kontroliuoti savo veiksmų“, „jeigu ir prašė politinio prieglobsčio, tai nesąmoningai“, „kažkas norėjo, kad jis liktų VFR prieš jo valią ir galbūt ketino jo vardu prisidengiant šmeižti būsimas Olimpines žaidynes Maskvoje“.
Užsienio žiniasklaida, taip pat Forkertų šeima po šio įvykio iškėlė prielaidą, kad Vladas Česiūnas buvo pagrobtas SSRS KGB agentų ir prieš jo valią grąžintas į SSRS. Kad taip galėjo būti, didelė tikimybė. Sovietai jau tada garsėjo psichotropiniais preparatais ir metodais, kuriuos plačiai naudojo prieš santvarkai nusistačiusius disidentus.
1991 metais Vladas Česiūnas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. 2000 metais – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Garbės ženklu.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
