Prisiminimų takais…

Visi puikiai pažįstate Širvintų rajono gyventoją Remigijų Bonikatą. Šis žmogus buvo ne tik ilgametis laikraščio „Širvintų kraštas“ darbuotojas, ne tik buvęs Bagaslaviškio mokyklos pedagogas, bet ir esamas Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys, o be viso to – žmogus iš didžiosios raidės, nestokojantis humoro jausmo bei gyvenantis taip, kad jaustų vidinį pilnatvės jausmą.

Turbūt ne vienam iš jūsų teko būti šio puikaus interviu istorijų kūrėjo pašnekovu ar kitų tekstų žanrų personažu. Jei ne kartą skaitėte apie save, tai dabar turite unikalią galimybę iš arčiau susipažinti su šiuo žmogumi. Prieš pokalbį Remigijus keistai jautėsi, nes pirmą kartą įsikūnijo į pašnekovo rolę, bet interviu vyko labai sklandžiai ir pašnekovas, pasitelkęs savo nuostabų humoro jausmą, puikiai bei išsamiai papasakojo apie svarbiausius gyvenimo įvykius, pomėgius, laisvalaikio praleidimo būdus ir atskleidė požiūrį į tai, kaip per daugelį metų pasikeitė pasaulis.

Interviu pradėjome nuo pedagoginio kelio pasirinkimo, sukaupto stažo ir įsimintiniausių to laiko akimirkų.

– Mokykloje dirbau nuo 1976 metų sausio mėnesio. Taip jau išėjo, kad 2017 metais, reorganizavus Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinę mokyklą, kaip tik sulaukiau pensijinio amžiaus. Pedagoginis darbo stažas 41 metai. Visus metus dirbau toje pačioje mokykloje, tik metams bėgant mokykla keitė savo pavadinimą. Iš pradžių buvo Bagaslaviškio vidurinė mokykla, vėliau Bagaslaviškio pagrindinė mokykla, o 1999 metais, minint rašytojo Igno Šeiniaus 110-ąsias gimimo metines, Bagaslaviškio mokyklai buvo suteiktas rašytojo vardas. Šiaip tai bendras darbo stažas skaičiuojamas nuo 1968 metų, kadangi nuo 10 klasės buvau įsidarbinęs kino mechaniku… Vyresnio amžiaus žmonės gerai prisimena, kada kultūros namuose buvo rodomas „kinas“. Kaimuose susirinkdavo pilnos salės žmonių. Kadangi į darbo stažą buvo įskaičiuoti ir trys metai sovietiniame kariniame jūrų laivyne, todėl bendras darbo stažas – 52 metai. Viena mano gera pažįstama ta tema yra pasakius: „Kai kas tiek negyvena…“

Mama buvo mokytoja, tėvas buvo mokytojas… Tik… jie man dažnai kažkodėl sakydavo: „Tik nesirink mokytojo profesijos, nes prapulsi…“ Supratau tik tiek, jog tai nors ir ne fizinis, tačiau sunkus darbas. Ir nepinigingas. Tačiau būtent tėvas po tarnybos laivyne patarė ateiti dirbti į mokyklą kariniu vadovu. Per pamokas tikrai nekimšau į galvas sovietinių idėjų, mokiau šaudyti, ardyti automatą, topografijos, rikiuotės pratimų. Įdomu, jog rikiuotės pratimus merginos išmokdavo daug greičiau ir lengviau už vaikinus. Kalašnikovo automatą išardydavo ir sudėdavo greičiau nei per vieną minutę… Kaip jauniausiam mokykloje „įpiršo“ turizmo būrelį. Dalyvaudavome respublikinėse orientavimosi bei turizmo varžybose, daug keliavome. Kelionių sunkumas keitėsi su vadovo amžiumi. Kol buvau jaunas, kartu su vyresniųjų klasių mokiniais, ieškojome nuotykių keliaudami pėsčiomis po kalnus, dykumas, su jaunesniais – išmaišėme savo rajoną. Kuprinei „pasunkėjus“ persėdome ant dviračių. Dviratis, kaip puiki transporto priemonė, galinti pravažiuoti ten, kur niekas kitas nepravažiuotų, pasitvirtino po kelionės dviračiu aplink Lietuvą. Niekada nepamiršiu tų 11 dienų… Žinoma, iš gerosios pusės. Grįžęs „užkrėčiau“ šia liga ir vyresnių klasių vaikinus. Žodžiu, šia tema galima būtų kalbėti be galo…

– Penkiolika metų buvote laikraščio „Širvintų kraštas“ dalimi, džiuginote skaitytojus savo kūryba. Kada pajutote pašaukimą rašyti? Kokiomis aplinkybėmis gimsta tekstų idėjos?

– Apie kažkokį pašaukimą kalbėti būtų sunku. Dar jaunystėje mėgdavau popieriuje pafilosofuoti įvairiomis temomis. Jeigu tema aktuali, priimtina tavo širdžiai, tada… pasakysiu vieno eilėraštuko žodžiais: „Kai paukštis sklando taip aukštai, kai rytmetys atverčia puslapį vėl naują ir žodžiai liejasi laisvai…“ Oficialiu „rašytoju“ tapau netyčia. Prieš penkiolika metų į mokyklą atvažiavęs tuometinis laikraščio redaktorius Marijonas Barbaravičius ieškojo žmonių, sugebandžių rašyti. Pasiūliau tuo metu po sesijos atostogaujančią dukterį Kristiną. Jai vėliau išvažiavus į Vilnių toliau mokytis, pagalvojau, o kodėl man nepabandžius? Prisimenu pradžioje redakcijoje manė, jog tekstus man rašo duktė. Juk tada dėsčiau mokykloje ne lietuvių kalbą, o chemiją ir kūno kultūrą… Idėjų reikia ieškoti, žinoma, kartais pats gyvenimas jų „išmesdavo“, belikdavo tik spėti pasinaudoti. Be to mūsų rajone gyvena labai daug įdomių, darbščių žmonių. Man labiau patikdavo rašyti būtent apie paprastus žmones. Ir šiandien manau, kad būtent pas juos galima pasisemti tikros gyvenimiškos patirties ir supratimo.

– Esate Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys. Kokias emocijas išgyvenate tarybos posėdžiuose ir kuo Jums yra svarbios šios pareigos?

Į savivaldybės tarybą esu išrinktas jau trečią kartą. Pirmą kadenciją teko dirbti opozicijoje. Šiandien nuoširdžiai džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie merės Živilės Pinskuvienės komandos. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad mūsų merė, tai tas žmogus, kuriam niekada netrūksta naujų puikių idėjų. Patys matote, kaip pasikeitė Širvintos. Prisiminkime, kaip jos atrodė anksčiau? Kaip didelis kaimas… Šiandien žmonės pas mus atvažiuoja pasižiūrėti iš visos Lietuvos. Jei netikite, apsilankykite Širvintose šeštadienį arba sekmadienį. Be to, šiandien turime tikrai kompetentingų specialistų komandą, savo srities žinovų, kurie sugeba puikiai paruošti reikiamus projektus. Gal iš šono žiūrint ir atrodo, jog eiliniai tarybos nariai reikalingi tik tam, kad tik pakeltų rankas. Per tarybos posėdžius nesiginčija, nekelia triukšmo, sėdi tylūs kaip pelės po šluota… Patikėkite, prieš pateikiant kokį nors projektą mūsų komanda jį aptaria. Štai tada galima ginčytis ir įrodinėti savo požiūrį. Tuose ginčuose ir gimsta bendras nutarimas, o tarybos posėdžio metu iš tikrųjų belieka tik pakelti rankas. Apie opoziciją kalbėti nenoriu… Kartais susidaro įspūdis, jog žmonės kalba tik tam, kad prieštarautų. Žinote, panašiai kaip kokių trijų metukų vaikai…, – teigia pašnekovas.

– Žinau, kad turite pomėgį skaityti knygas ir esate sukaupęs nemenką asmeninę biblioteką. Kuriuos autorius ir jų parašytus šedevrus išskirtumėte iš savo perskaitytų knygų sąrašo? Kuo Jus praturtina perskaityta knyga?

Knygos… Gal ir teisybę mano mama sakė… Ir šiandien, kuomet nusiperku eilinę knygą – kartoja, jog esu „tikrai durnas“… Atseit, kam veltui leidi pinigus, juk tam egzistuoja bibliotekos. Gal prieš 15 metų buvau sudaręs jų sąrašą. Atrodo buvo apie tris tūkstančius. Šiandien jau nebeskaičiuoju. Gal kokiu tūkstančiu ir daugiau. Knygos įvairios: istorinės, gamtinės, kelionių, detektyvai, „fentesy“… Mėgstamo rašytojo neturiu. Kiekviena knyga įtraukia į savo nuostabų pasaulį. Nelabai patinka skaityti apie tragedijas, nes jų ir gyvenime pakanka, o knyga – tai poilsis. Kapitonas Nemo, Erkiulis Puaro, komisaras Megre, Šerlokas Holmsas, kareivis Šveikas, raganius Geraltas, indėnų vadas Oceola ir Vinetu, Haris Poteris ir kt. herojai guli lentynose ir laukia, kada su jais susipažins mano anūkės.

– Kokiais būdais praturtinate savo laisvalaikį?

Apie vieną būdą jau kalbėjome. Tai knygos… Puikus laisvalaikio praleidimas – kelionės. Šiuo metu keliauju po Lietuvą ir „renku“ visus maldos namus. Jau aplankiau 242. Stengiuosi išvažiuoti kiekvieną trečiadienį, o nuo rugsėjo turėsiu laiko „per akis“ – visos dienos bus mano. O šiaip šiuo metu gyvenu kaime. Kol baigi žolę pjauti viename sodybos gale, žiūrėk, jau užaugo kitame…

– Nugyvenote 68-erius metus, daug matėte, daug patyrėte ir dar daugiau išgyvenote. Kas pasikeitė? Kokių išmokote gyvenimo tiesų? Kaip pasaulis atrodė vaikystėje ir dabar, modernėjančių technologijų amžiuje?

Na, va… Išdavėte mano metus. Facebooke man tik 58, o jis negali meluoti… Gal aš dar galvojau apie vedybas, o dabar visos sakys, kam man toks senis reikalingas… Išgyvenimus daugelis žmonių sieja su žilais plaukais, o mano dar beveik juodi… Jeigu rimtai, tai buvo visko, tačiau apie tai gal kitą kartą. Klausiate apie gyvenimo tiesas… O kas yra tiesa? Kiekvienas ją supranta savaip. Svarbu nesistengti mokyti gyventi kitų, neauklėti savo ir kitų vaikų vien tik tuščiais žodžiais. Suprasti, kad savo vaikui suplanuoti gerą gyvenimą neįmanoma, kaip ir apsaugoti juos nuo klaidų. Priimti sprendimus ir nueiti savo gyvenimo kelią turi patys. Prisimenu, jog vaikystėje pasaulis atrodė labai didelis. Nuo dviejų metukų iki trečios klasės gyvenau Kiaukliuose, tada mama dirbo pradinių klasių mokytoja, o tėvas buvo mokyklos direktorius. Tada ir mokykla, ir visi pastatai atrodė tokie dideli, net gėlyne tarp gėlių galėdavai pasislėpti. Kada apsilankiau Kiaukliuose po kokių 20 metų, viskas atrodė katastrofiškai sumažėję… Ir ežeras čia pat, ir šventoriaus tvora visai neaukšta. Kalbant apie technologijas, tai jų kaime nebuvo. Paauglystėje prisimenu tik nespalvotą televizorių. Vėliau tėvai nupirko radijo imtuvą VEF, tai dieną naktį su draugu klausydavome. Specialiai miegodavome ant šieno. Jeigu tada kas nors būtų pamatęs einantį vieną ir garsiai kalbantį žmogų (turiu galvoje telefono laisvų rankų įrangą) iškviestų greitąją, o ta išvežtų tiesiai į beprotnamį, – šmaikštauja Remigijus.

– Kokių ateities planų turite išėjęs į užtarnautas atostogas?

Oooo… Jokių planų, jokių įsipareigojimų, laisvas kaip vėjas… Rytais kada noriu, tada keliuosi, nieko su nieko nederinu, darau tik tai, ko geidžia mano širdelė… Va, taip… Žinoma, skaitysiu, keliausiu, darbuosiuosi kaime, gal dar ką nors sugalvosiu.

– Ko palinkėtumėte savo skaitytojams bei interviu pašnekovams?

Visur ir visada likite savimi ir atsiminkite, kad blogi darbai, net ir negeri palinkėjimai kitam žmogui beveik visada atlekia bumerangu atgal. Šiaip tai labai keistai jaučiuose šiandien būdamas kitoje barikadų pusėje, turiu galvoje, jog pačiam tenka duoti interviu. Iki to laiko būdavo atvirkščiai. Matote, ne veltui kalbėjau apie bumerangą…

Palinkėdami vienas kitam geros kloties baigėme pokalbį. Tikiu, kad laikas, kurį Remigijus paskirs poilsiui, bus turiningas, įsimintinas ir gims dar ne viena jo sukurta istorija.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotraukos iš asmeninio Remigijaus albumo