Mokytojo darbas dažnai netelpa į TAMO dienyno rėmus, pamokų planus ar oficialius įvertinimus. Jis gyvena vaikų akyse – pirmuosiuose jų atradimuose, nedrąsiuose bandymuose, mažose pergalėse, kurios vėliau tampa didelio gyvenimo pagrindu. Tai kasdienis buvimas šalia, kantrus vedimas, gebėjimas pastebėti, padrąsinti ir tikėti kiekvienu vaiku net tada, kai jis pats savimi dar abejoja.
Todėl kiekvienas mokytojo įvertinimas iš tiesų yra kur kas daugiau nei asmeninė pergalė – tai tylus patvirtinimas, kad pasirinktas kelias yra prasmingas ir reikalingas. Toks prasmingas ir atsakingas darbas nelieka nepastebėtas. Tai liudija ir neseniai Kaune vykę „Lietuvos mokytojo 2026“ apdovanojimai, kuriuose įvertinta ir Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pedagogė Danguolė Blusevičienė. Pradinio ugdymo mokytojų kategorijoje ji pelnė II vietą – reikšmingą įvertinimą ne tik jai pačiai, bet ir visai Širvintų rajono pedagogų bendruomenei, kuri gali didžiuotis tokiais savo atstovais.
Pati mokytoja Danguolė Blusevičienė šį apdovanojimą vertina kaip ypatingą savo profesinio kelio įprasminimą. Anot jos, tai – ne vien individualus pasiekimas, o visos bendruomenės darbo vaisius.
Mokytojai Danguolei šis įvertinimas taip pat tapo stipria motyvacija. Po daugiau nei trijų dešimtmečių darbo ji nepraranda noro tobulėti, ieškoti naujų sprendimų ir dar labiau stengtis dėl kiekvieno vaiko. Pasak jos, mokytojo profesijos prasmė slypi kasdieniuose, kartais mažuose, bet labai svarbiuose pokyčiuose mokinių gyvenime.
Danguolės kelias į pedagogiką prasidėjo anksti – dar trečioje klasėje. Tuomet gimęs noras dirbti su vaikais niekada neišblėso ir tapo gyvenimo kryptimi. Baigusi Musninkų vidurinę mokyklą aukso medaliu, Danguolė pasirinko studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką.
Šis pasirinkimas nustebino net tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto priėmimo komisiją – jauna abiturientė galėjo rinktis bet kurią profesiją, tačiau sąmoningai pasirinko mokytojos kelią.
„Komisija labai nustebo, kad auksu baigusi vidurinę mokyklą renkuosi mokytojo profesiją, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Net pakomentavo: „Juk jums visos durys atviros.“ Tačiau „kitokių durų“ aš nenorėjau. Širdimi jaučiau, kad darbas su vaikais yra mano pašaukimas – mane visada žavėjo galimybė ne tik perduoti žinias, bet ir prisidėti prie jauno žmogaus asmenybės formavimosi.“
1993 metais, baigusi studijas Šiauliuose, Danguolė grįžo į savo mokyklą – tą pačią, kurioje pati mokėsi. Tai buvo ne tik profesinis pasirinkimas, bet ir emocinis sugrįžimas į pažįstamą, artimą aplinką, kurioje jautėsi saugi.
Reikia pripažinti, kad pradėti dirbti ten, kur dar neseniai pati buvai mokinė, yra nemenkas iššūkis. Pirmosiomis savaitėmis, kaip prisimena pedagogė, buvo keista praverti mokytojų kambario duris, kur sėdėjo jos buvę mokytojai. Tačiau būtent jų palaikymas, supratimas ir padrąsinimas padėjo įsitvirtinti naujame vaidmenyje. Šis ryšys su mokykla ir jos bendruomene išliko stiprus iki šiol. Per daugiau nei 32 metus Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija tapo ne tik darbo vieta, bet ir antraisiais namais.
Pasidomėjus, kaip per 32 darbo metus pasikeitė mokykla ir mokiniai, pašnekovė pabrėžė, jog mokykla ir mokiniai pasikeitė iš esmės. Šiandieninė ugdymo aplinka – kur kas modernesnė, kupina technologijų, skaitmeninių priemonių ir inovatyvių mokymo metodų. Pasak pedagogės, pasikeitė ir mokiniai – jie drąsesni, labiau linkę reikšti savo nuomonę, diskutuoti, klausti. Tačiau kartu jie auga informacijos pertekliaus laikais, todėl mokytojams tenka nuolat ieškoti naujų būdų išlaikyti jų dėmesį ir susidomėjimą mokymusi.
„Stovėti vietoje – ne man, – šypsosi pedagogė, pabrėždama savo atvirumą naujovėms. – Didelį dėmesį skiriu kiekvienam vaikui – stengiuosi pažinti jų stiprybes, pomėgius, skatinti pasitikėjimą savimi. Manau, kad motyvacija atsiranda tada, kai vaikas jaučiasi pastebėtas, suprastas ir patiria sėkmę net ir mažais žingsniais. Taip pat svarbus yra ryšys – kai mokinys jaučia, kad mokytojas juo tiki, palaiko ir džiaugiasi jo pasiekimais, atsiranda ir didesnis noras mokytis.“ Todėl klasėje kuriama saugi, šilta atmosfera, kurioje vaikai nebijo klysti ir drąsiai bando dar kartą.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš D. Blusevičienės asmeninio archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
