Pasveikinta Sudokiuose gyvenanti jubiliatė

90 metų jubiliejų švenčianti Veronika Meškerevičienė sakosi nesitikėjo savo namuose sulaukti rajono merės Živilės Pinskuvienės, patikino, jog iki šiol tik TV ekrane buvo merę mačiusi.

Gruodžio 16 dieną garbingą 90 metų jubiliejų šventė Sudokių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoja Veronika Meškerevičienė. Jubiliatę gražios sukakties proga pasveikino ne tik vaikai, anūkai, proanūkiai, giminaičiai, bet ir Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė, vicemerė Janina Pažusienė, Zibalų seniūnas Ramūnas Jasevičius. Jie įteikė dovanas, gėles ir apjuosė jubiliejine juosta. Gražų jubiliejų švenčianti Veronika Meškerevičienė dėkojo sveikintojams ir vis kartojo, kad jokiu būdu nesitikinti, jog tiek metų prabėgo.

Pagarbos verta jubiliatė Veronika Meškerevičienė užaugino 4 vaikus, sunkiai išgyveno vyriausiųjų sūnaus ir dukters netektis, turi 6 anūkus: Ritą, Renatą, Valių, Justiną, Kristiną ir Vytautą bei 11 proanūkių. Laiminga močiutė apgailestavo, jog keli anūkai su šeimomis gyvena Anglijoje ir Danijoje, bet patikino, jog, proanūkiams paaugus, būtinai sugrįš į Lietuvą.

Paklausta, ar sunku buvo tiek vaikų išauginti, išmokyti, savarankiško gyvenimo keliu palydėti, moteris tik galvą palinguoja ir pasiūlo tokių dalykų neklausinėti. Iš akių matosi – lengva nebuvo. Pasirodo, tik darbas buvo svarbiausias gyvenime. Tik jis iš visų nemalonumų, iš visų bėdų gelbėjo. Gimusi tame pačiame Sudokių kaime, moteris linksmos ir nerūpestingos vaikystės neturėjo. 14 metų liko be tėvo, 1944 metais išlydėjo vienintelį brolį Stasį Vaskelą į karą ir sugrįžtančio nebesulaukė. Namus pasiekė žinia, jog brolis žuvo nuo minos.

-Sunku buvo namuose be vyriškų rankų, – mąsliai kalbėjo senolė. – Teko pačiai imtis vyriškų darbų: ir sėti, ir pjauti, ir šienauti. Nukertu rugių pradalgę, surenku stiebus, surišu ir vėl kertu. Niekas nepadėjo, nes kiekvienas savo darbų turėjo, o mama sirgo. Nebuvo kada man miegoti. Grįžusi iš šokių, puldavau į pievą šienauti. Iš mamos išmokau verpti, megzti, austi. Vien lovatiesių esu apie 100 išaudusi. Viskas gyvenime pravertė. Mokiausi Sudokių pradinėje mokykloje pas mokytoją Kazytę Pieškaitę. Tai iš jos ne tik skaityti bei rašyti išmokau, bet ir visokiausių reikalingų rankdarbių. Paskui mokytis jau nebuvo kada, reikėjo dirbti. Sunkiausia savaitės diena būdavo ketvirtadienis. Tądien žmonės pro mūsų namus važiuodavo į Širvintų turgų. Man būdavo labai gėda, kad kas nors nepamatytų, kaip aš šienauju. Stengdavausi ketvirtadieniui pasilikti lengvesnius darbus, būti nuošaliau nuo žmonių akių.

Veroniką Meškerevičienę gražios sukakties proga pasveikino Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė, vicemerė Janina Pažusienė, Zibalų seniūnas Ramūnas Jasevičius.

Kai vaikai paaugo, Veronika Meškerevičienė dirbo buvusiame „Gražaus ryto“ ir Vl. Žvirblio kolūkyje laukininkystės darbininke. Reikėjo pinigą uždirbti, vaikus į mokslus leisti. Nepalūžo, visus sunkumus atlaikė.
Dabar apie namus besitvarkanti, džiaugiasi jaunėlio Vaclovo rūpestingumu ir dėmesingumu, laukia dukters Veronikos iš Utenos atvažiuojančios. Sodyba vaizdingoje vietoje, tarp kalvų rymo, tolėliau nuo didžiųjų kelių, nuo kaimynų, čia pat miškas, tad grybų ir uogų netrūksta. Ramybės ir tylos oazė. Pavasarį jauku ir gera, bet žiemą sunkoka privažiuoti, kai sniego patalai kelią per mišką užkloja.

-Gražiai su vyru Vladu 36 metus nugyvenom, – prisiminimais dalijosi Veronika, – susipažinome pas Povilą Morkūną talkoje pjaudami rugius. Gyvenime sutarėm, jauni buvom, nebuvo nei kada pyktis, nei kada bartis. Užauginome dorus vaikus, tik jų gerumas mums teikė jėgų ir nešė laimę. Labai liūdna buvo, kai vaikai po vieną iš namų išvažiavo mokytis, kai sūnūs Stasys ir Vaclovas į kariuomenę ėjo. Abiejų vienodai gailėjau. Ypač sunku buvo, kai po atostogų iš namų turėjo išeiti ir vėl į svetimus kraštus keliauti. Vienas tarnavo Latvijoje, o kitas – Tolimuosiuose Rytuose. Labai laukdavau laiškų. Linksma ta diena būdavo, kai paštininkė Gema laišką atnešdavo.

Ilgaamžė Veronika – ir dabar vaikščiojanti enciklopedija. Jeigu tik reikia pasitikslinti kokią detalę iš senų laikų ar surinkti medžiagą etnografiniam veikalui, tuojau skambinu Veronikai. Ji tiksliai atsimena ne tik faktus, bet ir datas, sutiktus žmones, buvusius jaunuomenės sambūrius, gegužines, Kiauklių parapijos šventes, procesijas, Sudokių ir aplinkinių kaimų istorijas, kalnelių bei upelių pavadinimus, gamtos paminklus.

Praėjo metai kaip viesulas. Veronika Meškerevičienė liko kukli ir švelni. 90 metų jubiliejų švenčianti jubiliatė dabar turi teisę gyventi taip, kaip nori. Nereikia ieškoti laiko asmeniniams reikalams, nes laikrodis visas 24 valandas per parą tiksi tik jai vienai. Jubiliatė turi sau malonių užsiėmimų, nevirkauja apie greitai bėgančius metus, kraujospūdžius ar širdies ritmo sutrikimus. Pasak pašnekovės, rūpestinga duktė Veronika ir kartu gyvenantis sūnus Vaclovas viskuo aprūpina ir šiek tiek pablogėjusią sveikatą pataiso. Sulaukus garbaus amžiaus, belieka džiaugtis gebėjimu savo sukaupta išmintimi dalintis su šeima ir artimais žmonėmis.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Lauros Jakutytės nuotraukos

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 17 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (10 įvert.)
scroll to top