Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Širvintų pašto darbuotojai svečiuose Pastovių rajone (Baltarusija). Iš kairės į dešinę: Širvintų pašto darbuotojos Julija Brazauskienė, Antanina Striškienė, Gelvonų pašto viršininkė Regina Gineikienė, baltarusių vadovė ir Širvintų telegrafo telefonininkė Nijolė Baziuk.

Dar vasarą gavau pluoštą senų nuotraukų, kuriose įamžinti buvę Širvintų pašto darbuotojai. Sulaukiau prašymo parašyti apie tuos žmones, kurie prieš kelis dešimtmečius darbavosi pašte ir telegrafe, nešiojo korespondenciją rajono gyventojams, bendravo su lankytojais, priiminėjo telegramas. Informacijos apie Širvintų paštą yra, bet ji susisteminta tik iki 1940 metų. Leidinyje „Širvintos“ pateiktas išsamus Kazio Misiaus straipsnis „Iš Širvintų pašto istorijos iki 1940 metų“. Jame daug vertingos informacijos. Pateiktų faktų neperrašinėsiu: kam bus smalsu, tas perskaitys informaciją pačiame leidinyje. Deja, straipsnis baigiamas tokiais autoriaus sakiniais: „Nespėjau surinkti žinių, liko neaprėptas Širvintų pašto laikotarpis nuo 1940 m. iki šių dienų. Būtų malonu, jeigu tolesnę pašto istoriją parašytų patys širvintiškiai.“ 

Už paslapties paviešinimą grėsė kalėjimas

Nuo leidinio „Širvintos“ pasirodymo 2000 metais prabėgo 18 metų, per tą laiką buvo pavienių straipsnių apie ryšininkų gyvenimą, bet išsamesnio pasakojimo, pagrįsto konkrečiais istoriniais faktais, skaityti neteko. Su kai kuriais pašto darbuotojais per paskutinį dešimtmetį buvo labai malonu pabendrauti. Jie labai noriai pasidalijo savo prisiminimais. Darbuotojų pasakojimus šįkart pateiksiu nesusistemintus. Tiesiog tai bus istorijos nuotrupos, iliustruojančios vieną ar kitą pašto gyvavimo dešimtmetį.
Netrukus po karo Širvintų pašte telefonininke pradėjo dirbti Janina Elena Jatkauskienė. Moteris pasakojo, kad telegrafe dirbo 43 metus, darbą pradėjusi dar sename pašte, buvusiame Vilniaus gatvėje.

Širvintų rajono laiškanešiai turėdavo dirbti ir lietui lyjant, ir sniegui sningant.

Širvintų telegrafo telefonininkė Leokadija Čiakienė.

Juodiškių pašto laiškininkė Kostė Germanavičienė.

– Be ryšių negalėjo apsieiti nė viena įstaiga, – prisiminimais dalijosi Janina Elena Jatkauskienė, – Buvome Ryšių mazgo Nr. 19 ryšininkai. Mes, telegrafo darbuotojos, buvome kviečiamos į saugumą pasirašyti pasižadėjimų, kad neišduosime telegrafu besinaudojančių pareigūnų paslapčių. Už paslapties paviešinimą grėsė nuo 5 metų kalėjimo. Po karo darbo specifika buvo sudėtinga, dirbome net prie žibalinių lempų, reikėjo visko saugotis, į telegrafininkių kabinetą niekas neturėjo teisės įžengti, išskyrus telegramų nešiotojus. Paskui gyvenimas ir darbo sąlygos gerėjo, vyko bendradarbiavimas su kitų rajonų, Baltarusijos ryšių darbuotojais. Mus, telegrafininkes, žmonės gerbė, net dabar gatvėje užkalbina, prisimena, kaip ateidavo į telegrafą paskambinti į kitą miestą arba išsiųsti telegramą.

Ilgametė telegrafo darbuotoja pasakojo, kad vasarą būdavo siunčiama dirbti į Palangą. Ten darbas trukdavo nuo balandžio 1-osios iki rugsėjo 1-osios. Iš visų mažesnių Lietuvos rajonų į Palangą vasarai turėdavo vykti po 1 darbuotoją, iš didelių – po 5. Atsakomybė bendrauti su lankytojais iš visos sąjungos Palangoje būdavusi didžiulė, todėl telefonininkės iš Širvintų ten dirbdavo po 2-4 savaites, keisdavo viena kitą.

Širvintų pašto - Ryšių mazgo - darbuotojai demonstracijoje.

Širvintų telegrafo telefonininkė Janina Burakova.

Ant Širvintų pašto laiptų (pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės - pašto vadovas Stasys Zibalas).

Pašnekovė geru žodžiu minėjo savo buvusius vadovus, prisiminė bendradarbes Leokadiją Čiakienę, Janiną Burakovą ir kitas. Buvusi ryšininkė sakė, jog laisvu nuo tiesioginio darbo metu tekdavo talkininkauti Bartkuškio tarybiniame ūkyje ir „Širvintos“ kolūkyje. Bulviakasio talkos, pašnekovės teigimu, būdavusios linksmos ir labai nenuvargindavo.

Širvintų pašte dirbusi 48 metus

Janė Razmienė, buvusi operatorė, pradėjo dirbti Širvintų pašte po vidurinės mokyklos. Iš karto kioske laikraščius pardavinėjusi, vėliau laiškininke dirbusi, o daugiausia operatore. Anot pašnekovės, dažniausiai ,,prie langelio“, šiek tiek spaudos skirstyme. Moteris įsitikinusi, jog puikiai visi pašte sutardavę: Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas švęsdavę, bendradarbių vardadienius, gimtadienius minėdavę, dovanomis keisdavęsi. Kitokie laikai, kitokie žmonės buvę, gerumu ir nuoširdumu visi alsuodavę.
Tekdavo ir kaimų paštų viršininkus pavaduoti, atostogų išleisti, todėl Janei Razmienei reikėjo Kiaukliuose, Šešuolėliuose, Gervėčiuose, Jauniūnuose padirbėti, su vietos žmonėmis susipažinti. Pasak moters, kitoks požiūris į aplinkinius buvęs – nei skundų, nei barnių nepasitaikydavę. O drauge dirbusios operatorės, laiškininkės buvusios tikrai šaunios moterys.

Širvintų paštas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.

Netrukus po karo Širvintų pašte telefonininke pradėjo dirbti Janina Elena Jatkauskienė.

Janina Elena Jatkauskienė Širvintų telefono-telegrafo stotyje telefonininke dirbo 43 metus.

Kantrumu ir santūrumu pasižymėjo Širvintų pašto operatorė Janė Razmienė.

Janė Razmienė prisimena savo mieląsias bendradarbes: Danguolę Nikitiną, Emiliją Strazdienę, Lionę Čiakienę ir kitas, su kuriomis daug metų drauge dirbusios. Gera buvo darbuotis, kai sumanūs ir geraširdžiai pašto viršininkai buvę, visada savo darbuotojus suprasdavę ir bėdoje pagelbėdavę. Tai Stefanija Kolosova, Stasys Zibalas, Elena Puzinienė, Irena Stanišauskienė ir kiti. Janė Razmienė Širvintų pašte 48 metus išdirbusi, laimės kitur neieškojusi, dėl atlyginimo nesiblaškiusi. Kantrumu ir santūrumu visada pasižymėjusi.

Širvintų pašto kolektyvas buvęs labai darnus ir draugiškas

– Kai 1971 metų vasario mėnesį atvažiavau į Širvintas, taip vienoje kėdėje lygiai 30 metų ir prasėdėjau, – sakė buvusi operatorė Danguolė Nikitina, prisiminusi darbo Širvintų pašte ypatumus. – Dirbau iki pat pensijos.

Pasak Danguolės Nikitinos, Širvintų pašte buvo suburtas netgi vokalinis ansamblis, jam vadovavo Rožė Polonskienė, paskui Jonas Barbaravičius. Be Danguolės Niktinos, ansamblyje dainavusios Julija Brazauskienė, Lionė Zibalienė, Lionė Čiakienė, Elytė Surgėlaitė, Antanina Sriškienė ir kitos. Pašnekovės teigimu, ansamblis dainuodavęs Kultūros centre, vykdavęs koncertuoti į kolūkius, ryšininkų festivalius. Pasak Danguolės, labai išradingi ryšininkų festivaliai vykdavę Rokiškyje, ten širvintiškiai visuomet puikiai pasirodydavę.

30 metų Širvintų pašte ,,prie langelio“ dirbo operatorė Danguolė Niktina.

– Gyvenome ryšininkų bendrabutyje, – sakė Danguolė Nikitina. – Dažniausiai dirbdavau ,,prie langelio“, todėl nuolat bendraudavau su pašto lankytojais. Pažinojau visus vyresnio amžiaus širvintiškius, ateinančius pasiimti pensijos. Pro langą pamatau laiptais lipantį, tuoj ties pensininko pavardę ,,paukščiuką“ dedu, kad greičiau būtų. Labai sunku būdavo, kai siuntinius organizacijos siųsdavo. Dėžutės sverdavo po 10 kilogramų. Būdavo, kad buitininkai atnešdavo po 300 siuntinių, juos reikėdavo sukilnoti, pasverti, suregistruoti ir išsiųsti į Rusiją. Po nepriklausomybės atgavimo prasidėjo ūkininkų siuntiniai. Žmonės siųsdavo dėžėse tulpių svogūnėlius.

Pasirodo, Širvintose buvo ir ryšininkų bendrabutis. Jam skirtos patalpos – Vilniaus gatvės 45 namo pirmos laiptinės penktas aukštas. Sunku dabar būtų patikėti, kad daugiabučio namo viename bute prieš kelias dešimtis metų glausdavosi 2-3 šeimos, naudodavosi viena virtuve ir pagalbinėmis patalpomis.

Danguolei Nikitinai tekdavo ir kaimų paštų viršininkus pavaduoti, atostogų išleisti, todėl reikėjo Kernavėje, Musninkuose padirbėti, su vietos žmonėmis susipažinti.

Pašto skyriai dirbo be poilsio dienų, taip pat sekmadieniais

Širvintų paštui priklausė ir Kiauklių paštas. Kiauklių pašto teritorija buvo labai didelė, net Bekupės kaimą (dabar Molėtų rajonas) siekė. Dirbo trys laiškininkų brigados, reikėjo laikraščius, laiškus nešti kiekvienam į namus. Pasak buvusios Kiauklių pašto viršininkės Irenos Juzonienės, labai vargo laiškininkai anais laikais, nes už darbą nieko nemokėjo, tik kolūkyje darbadienius rašydavo. Paskui pastatė abonentines dėžes, šiek tiek darbą palengvino.

Širvintų pašte buvo suburtas vokalinis ansamblis, kuriam vadovavo Rožė Polonskienė.

– Spauda anais laikais būdavo labai pigi, – pasakojo buvusi pašto darbuotoja Irena Juzonienė. – Žmonės labai daug užsisakydavo laikraščių, žurnalų. Tarybiniais laikais į Kiauklių paštą pristatydavo apie 1300 egzempliorių spaudinių, vien tik ,,Širvintų krašto“ (buvusios ,,Lenino vėliavos“) būdavo apie 300 egzempliorių. Kiekvieną dieną iš Širvintų atveždavo krūvas laikraščių, vos spėdavome suktis.

Paklausta apie pašto viršininkės darbo pliusus ir minusus, moteris ilgai negalvojo. Sakė, kad pats sunkiausias darbas būdavo šildyti laką siuntiniams plombuoti. Tuomet nusidegindavo pirštus. Didžiąją dalį į paštą atnešamų siuntų anksčiau sudarė namuose mamų suruošti lauknešėliai armijoje tarnaujantiems vaikinams. Juos atnešusios moterys norėdavo pasipasakoti, pasidalyti rūpesčiais. Juk pašto viršininkas būdavo labai svarbus žmogus, autoritetas. Turėjo būti doras, sąžiningas, patikimas. Pasak Irenos, nelengva būdavo nešti telegramas, skelbiančias blogas žinias.

Pavojų būdavo, kai į paštą užsukdavo nepažįstami žmonės. Anot pašnekovės, geriausia dirbti su sąžiningais žmonėmis, tad jokių trūkumų per 40 darbo metų nepasitaikė. Kiauklių pašte apie 30 metų buvo ir taupomoji kasa. Žmonės jau buvo prasigyvenę, tad laikydavo gana dideles sumas, tuo metu būdavo didžiausia pinigų apyvarta. Pašto viršininkei reikėjo būti kruopščiai ir labai atidžiai. Buvo laikas, kai pašto skyriai dirbo be poilsio dienų, taip pat sekmadieniais, nes atrodė, kad be ryšių technologijų gyvenimas tiesiog sustotų.

Nemotorizuotas tuomet spaudos pristatymas buvęs

Kiauklių pašte laiškininke Gema Kanapienienė išdirbo daugiau nei 35 metus. Anot Gemos, jos kaimuose visi laukdavę. Tuomet daug laikraščių ir žurnalų žmonės skaitydavę, motinos nerimaudavo ir laukdavo sūnų laiškų iš armijos. Dažna savo skausmą išliedavo, nerimu pasidalydavo. Visus reikėdavę išklausyti – visi mieli ir brangūs buvę. Juk darbas toks dinamiškas, kasdien vis kitokie įvykiai pasitaikydavę. Net duonos, druskos, muilo prašydavo žmonės atnešti. Telegramų tekdavę daug perduoti, juk nei mobiliųjų telefonų, nei interneto nebuvę. Visas gyvenimas ant ratų: tai su dviračiu, tai arkliuko traukiamame vežime. Nemotorizuotas tuomet spaudos pristatymas buvęs.

„Net duonos, druskos, muilo prašydavo žmonės atnešti“, - sako buvusi Kiauklių pašto laiškininkė Gema Kanapienienė.

Geru žodžiu ponia Gema Kanapienienė mini buvusią Kiauklių pašto viršininkę Ireną Juzonienę – labai paslaugią, sumanią vadovę. Ji visuomet suprasdavo drauge su Gema dirbusias moteris: Marytę Svilainienę, Danutę Dilienę. Viršininkė užjausdavo, kad laiškanešės turėdavo dirbti ir lietui lyjant, ir sniegui sningant.

Darbas pašte sekėsi

Nuo 1975 metų iki pat pensijos Širvintų pašte laiškininke dirbo Družuose gyvenanti Marytė Inčiūrienė.

Nuo 1975 metų Širvintų pašte laiškininke dirbo Družuose gyvenanti Marytė Inčiūrienė.

Širvintų pašto darbuotojai kelionėje į Pastovių rajoną (Baltarusija).

– Darbas pašte labai sekėsi, – džiaugėsi Marytė Inčiūrienė. – Kaimų žmonės, kuriuos lankydavau, buvo labai geri, patardavo, pro kur arčiau privažiuoti, kaip pasiekti atokesnių kaimų trobas. Aš ir dabar geru žodžiu miniu pašto viršininkę Stefaniją Kolosovą, vis prisimenu pašte dirbusias Janę Razmienę, Danguolę Nikitiną, Jadvygą Rutkauskienę ir kitas.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys