Genovaitė Zurzaitė - Varkauskienė su sūnumi Gvidu, atvykusiu aplankyti motinos į Širvintų parapijos globos namus.
Širvintų parapijos globos namų antrame aukšte, atskirame vienviečiame kambarėlyje, dienas leidžia 1927 metais gimusi Genovaitė Varkauskienė. Senąją Širvintų parapijos Dailidžionių kaimo gyventoją kartą per savaitę (o kai kada ir dažniau) aplanko šešiasdešimtmetis sūnus Gvidas, gyvenantis Vilniuje. Bandė moteris gyventi pas jį, bet, sako, reikėjo marčiai pataikauti. O ji – nuo jaunystės ne tokia. Kaip sakoma, geriau mirs stačia, negu gyvens atsiklaupus. Pasitaikius progai prisiglaudė čia, savosios parapijos senelių prieglaudoje. Visų yra mylima ir gerbiama. Genovaite globos namų gyventojai didžiuojasi, nes ji ne tik garsiojo Didžiosios kovos apygardos partizanų, būrio, veikusio Ukmergės apskrities, Balninkų, Kurklių, Širvintų, Šešuolių, Žemaitkiemio, Želvos bei Utenos apskrities Alantos, Molėtų valsčių teritorijose, vado Juozo Zurzos – Karpos duktė, bet ir poetė, sukaupusi didelę gyvenimo patirtį.
Tėtis
Juozas Zurza gimė 1902 metais ūkininkų šeimoje. 1919 metų vasarą jaunuolis nedvejodamas stojo į Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų gretas ir pateko į LDK Vytenio 9-ąjį pulką. 1921 metais buvo pasiųstas į puskarininkių mokyklą. Vėliau tarnavo Lietuvos ir Lenkijos pasieniečiu policininku ir buvo aktyvus Širvintų šaulių kuopos narys. 1922 metais policininkas Juozas Zurza susipažino su Maišiagalos dvarininko Čečiotaičio dukra Janina ir jie 1925 metais Širvintų bažnyčioje susituokė. 1927 metais gimė vienturtė duktė Genovaitė. 1929 metais J. Zurza apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu ir 15 ha žemės sklypu Dailidžionių kaime, kuriame pasistatė namą ir gražiai gyveno. Dirbo Rimučių girininkijos eiguliu. Vokiečių okupacijos metais J. Zurza ūkininkavo savo ūkyje ir dirbo Zibalų pieninės sargu.
1944 metų rugpjūčio 28-osios vakarą į sodybą atėjo penki sovietų kareiviai ar enkavėdistai ir išsivarė visą J. Zurzos šeimą. Vienas prasitarė, kad juos įsakyta sušaudyti. Priėjus krūmokšnius J. Zurza šoko bėgti. Kareiviai paliko moteris ir puolė vytis. Paliktos be priežiūros moterys taip pat pabėgo. Rytą, pasikvietusios kaimynus, apieškojo visą mišką tikėdamos, kad ras tėvą sužeistą ar nušautą, bet nerado. Pusę metų slapstėsi Vepriuose pas tėvo brolį Vladą. Vėliau gyveno pas gimines Ukmergėje, Vilniuje bei Rygoje ir buvo partizanų ryšininkės.
J. Zurza išliko gyvas ir pasirinko partizano kelią. Subūrė vietinių partizanų būrį ir jam vadovavo. Būrys priklausė DKA 3 rinktinės N. Liškausko – Beržo kuopai. Karui pasibaigus J. Zurza, nematydamas prasmės kautis su rusų galybe, kurį laiką sustabdė partizano veiklą, bet netrukus apsigalvojo. Suteikus leitenanto karinį laipsnį, jis buvo paskirtas antrosios kuopos vadu. 1947 metų pabaigoje J. Zurza – Karpa (pasak Genovaitės, slapyvardis kilęs iš ant tėvo nosies augusios didelės karpos) buvo susektas ir išduotas Juodpurių miško eigulio S. P. Bunkeris buvo rastas, kovos lauke žuvo ne tik vadas, bet ir dar trys su juo kartu buvę partizanai bei ryšininkas Jurgis Tarela. Nukautųjų partizanų kūnai buvo išniekinti Balninkų šventoriuje ir užkasti apie 350 metrų nuo miestelio esančiame lauke. Sąjūdžio metais kapai buvo atkasti, žuvusiųjų palaikai iškilmingai perlaidoti Dapkūniškių kapinėse, pastatytas kryžius su perlaidotų partizanų pavardžių sąrašu.
Sūnaus žūties sukrėstas tais pačiais metais mirė 70-metis partizano tėvas Stasys (palaidotas Balninkuose). J. Zurzos žmona Janina palaidota Žemaitkiemio kapinėse.
Genovaitė
Juozo Zurzos partizanų būrys. Balninkai. 1945-1947 metai.
J. Zurzos duktė Genovaitė mokėsi Širvintų progimnazijoje (buvusiame Rukšos dvare). Širvintose nuomojo butą, gyveno su klasės drauge Aldona Paulavičiūte – Laukinuke – Indyra, kuri vėliau tapo partizanų ryšininke, žuvo mūšyje kartu su Žalio Velnio pavaduotoju, štabo viršininku Aleksu Zapkumi – Piliakalniu.
Mergina visą laiką palaikė ryšį su tėvu, nors susitikdavo retai. Bendravo dažniausiai rašteliais, kuriuos vienas kitam palikdavo po sutartu dideliu akmeniu netoli Beržės kaimo.
Genovaitė prisimena įvykį, kai 1947 metų gegužę dviračiu tėvui vežė „kiaušinius“ (iš slėptuvės paimtas granatas). Tėvas buvo apsistojęs pas netoli Giedraičių gyvenusį aklą ūkininką. Nors maršrutas buvo aiškiai nusakytas, bet mergina, važiavusi nežinomais keliukais, pasiklydo. Atvažiavo tik vakare, kai partizanai jau buvo praradę viltį susitikti. Tada tėvas su dukra prakalbėjo visą naktį. Rytą per Želvą ji grįžo namo. Tai buvo paskutinis Genovaitės pasimatymas su tėvu. Mergina papasakojo, kad kai nuėjo pasiimti paso, buvo uždaryta į rūsį, kankinta trisdešimties laipsnių šaltyje. Kažkas sudegino namus Dailidžionyse, kur ji su mama gyveno. Tėvas merginai liepė nerizikuoti ir kuo greičiau pakeisti pavardę. Per 20 dienų mergina įvykdė duotą pažadą, susipažino su Česlovu Varkausku iš Motiejūnų ir už jo ištekėjo.
Kodėl ponia Janina ir duktė Genovaitė nebuvo ištremtos į Sibirą? Juk daugelis daug mažesnę „nuodėmę“ turėjusių žmonių atsidūrė tremtyje arba buvo sušaudyti. Genovaitė sako daug apie tai galvojanti. Pasak jos, moteris išgelbėjo vienas atsitiktinumas. Vokiečių okupacijos metais (Genovaitei tada buvo 14 ar 15 metų) Dailidžionyse nusileido rusų parašiutininkai. Moteris taip ir nežino, ko jie čia ieškojo, kas buvo. Atsitiko taip, kad tie rusų partizanai užėjo į jų namus ir paprašė ko nors šilto: kojinių, drabužių, patalynės… Mama buvo geros širdies, atidavė, ką buvo numezgusi, davė daug įvairiausių drabužių. Parašiutininkų vadas esą padėkojo, viską tvarkingai surašė popieriaus lape ir pasirašė (atrodo, jo pavardė buvo Sokolov). Šis raštas vėliau pravertė, kai nuėjusi pasiimti paso Genovaitė buvo areštuota. Ji papasakojo tą įvykį ir sakė turinti net įrodymą – rusų partizanų, kuriuos ji su mama rėmė, raštelį. Genovaitei buvo suteikta galimybė pareiti namo ir atnešti tą įrodymą. Laimei, raštelis buvo išlikęs. Taigi mergina buvo paleista, jai net padėkota, kurį laiką enkavedistai atstojo ir nuo mamos. Apie palaikomus ryšius su tėvu niekas neįskundė…
Gyvenimas Vilniuje
Genovaitės vyras Česlovas – statybininkas. Jo sesuo gyveno Vilniuje, dirbo Antakalnio ligoninėje medicinos seserimi. Turėjo butą. Priregistravo ir Genovaitę su broliu. Jaunoji pora įsidarbino Elektros skaitiklių gamykloje. Genovaitė – surinkėja-reguliuotoja, Česlovas – šaltkalviu-elektriku. Po metų gavo butą. Vienas po kito gimė vaikai Gvidas ir Milda. Gamyklos kolektyvas mylėjo ir gerbė darbščius žmones. Užaugę vaikai taip pat įsidarbino toje pačioje gamykloje. Česlovas mirė 1988-aisiais, vaikams taip pat teko keisti darbą, nes gamyklos nebėra. Gvidas dirba valstybės tarnyboje, Milda gyvena kaime, ūkininkauja.
Genovaitė vienuolika metų buvo renkama teismo tarėja. Moteriai teko savarankiškai mokytis teisės pagrindų. Nepalūžo, gelbėjo tvirtas Ožiaragio charakteris – nepasiduok. Net ir dabar, po sunkios ligos (po insulto) ponia Genovaitė, nors ir sunkiai kalba, bet nepasiduoda: daug mąsto, kuria eilėraščius, rašo atsiminimus, turi tvirtą nuomonę visais gyvenimo klausimais. O svarbiausia, nenori niekam būti našta senatvėje.
Steponas Liktoravičius
