Kiekvienas miestas, miestelis ar kaimas turi savų įžymybių. Džiugu, kad ir mano gimtasis Limonių kaimas (Zibalų seniūnija) išsiskiria ne tik gražiais gamtovaizdžiais, Papaukščio ar Šeštainių kalnais, Balžės upeliu, ypatingu Limonių ąžuolu, Laumabliūdžiu, Masiukaitės akmeniu, bet ir garsiais žmonėmis.
Vos keletas gyventojų Limonyse belikę, kurie prisimena Alfonsą Čepą – nusipelniusį Lietuvos teisininką, teisėtyrininką, kriminologą, prokurorą, tačiau kiekvienas, kas jį mena, nesunkiai gali išvardinti daugybę priežasčių, kodėl šis žmogus yra tikras mūsų krašto pasididžiavimas. Nuo mažų dienų Alfonsas Čepas pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir atkaklumu, jo gyvenimo kelias yra pavyzdys kiekvienam iš mūsų.
Alfonsas Čepas gimė 1928 m. rugsėjo 18 d. Limonyse, pasiturinčio valstiečio šeimoje. Be vyriausiojo Alfonso, šeima augino ir auklėjo 3 jaunesniąsias dukteris: Veroniką, Zofiją ir Vandą. Nuo mažens Alfonsas buvo imlus mokslui, todėl po pradinės mokyklos pats savarankiškai mokėsi ir eksternu išlaikė šeštos klasės egzaminus. Sunkūs pokario laikai, žemės, gyvulių, pastatų, ūkio padargų nacionalizavimas neleido tėvui tinkamai išmokslinti sūnaus, todėl jis pasirinko mokslus Vilniaus geležinkelininkų mokykloje, kur nemokamai gaudavo uniformą ir nedidelę stipendiją.
Netrukus gabus ir pažangus jaunuolis buvo priimtas į Vilniaus universiteto Darbininkų fakultetą, kur pagreitinta tvarka buvo leista baigti vidurinę mokyklą. 1948 m. dvidešimtmetis jaunuolis jau studijavo teisę Vilniaus universitete. 1953 m. universitetą baigė ir pradėjo dirbti Respublikos prokuratūroje prokuroru. 1953–1957 m. darbavosi Lietuvos prokuratūros skyriaus prokuroru, vėliau Teismo ekspertizės instituto direktoriumi. Nuo 1967 m. Alfonsas Čepas dirbo VU Teisės fakulteto dėstytoju, nuo 1977 m. docentas, dėstė baudžiamąją teisę. 1969 m. teisės mokslų kandidatas. 1973–1975 m. Lietuvos prokuroro vyresnysis padėjėjas. Nuo 1995 m. LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto patarėjas.
Su žmona Lukrecija, kilusia iš Kauno, Alfonsas užaugino du sūnus: Virginijų ir Algimantą. Mirė Alfonsas Čepas 1999 m. spalio 21 d. Vilniuje, palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Šiemet sukanka 25 metai po iškilaus kraštiečio Alfonso Čepo mirties. Tai puiki proga prisiminti garsų teisininką ir pašnekinti žmones, kurie jį mena jaunystėje. Pasak amžininkų, Alfonsas Čepas buvo labai dailaus stoto jaunuolis, todėl kaime buvo vadinamas aukščiausios prabos kavalieriumi, pasižymėjo erudicija, darbštumu, atkaklumu, draugiškumu. Limonių kaimo jaunuolių trijulė, kurią sudarė Alfonsas Čepas, Jonas Pusvaškis ir Leonas Zibalas, aplinkinius stebino tvirta ir neišskiriama bičiulyste, todėl labai anksti išvyko į Vilnių. Ten dirbo įvairius darbus atstatant per karą sugriautą Vilnių, iškraudavo geležinkelio vagonus, pamažu įsitvirtino sostinėje.
Toliausiai profesiniu keliu nuėjo Alfonsas Čepas. Jis, grįžęs savaitgaliais ar per atostogas į tėviškę, nevengdavo ūkio darbų, padėdavo tėvui, slaugė sunkiai sergančią mamą. Pasak amžininkų, netgi susikivirčiję sodiečiai bėgdavo pagalbos pas Alfonsą. Tai buvo savotiškas Limonių kaimo gyventojų taikytojas, mat mokėjo priimti racionaliausius sprendimus.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite lapkričio 15 d. laikraščio numeryje.
Taip kuriamos legendos. Buvo, bet nebuvo.