Nuotr. iš Elektrėnų savivaldybės Kietaviškių pagrindinės mokyklos Kraštotyros muziejaus parengto darbo „Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia“
1873 metų kovo 1 dieną Juknonių kaime (bet ne Čiobiškio, o Lyduokių parapijoje, Ukmergės rajone) gimė Rapolas Juknys. Tikėtina, kad Juknio pavardė ir kilusi nuo Juknonių kaimo pavadinimo, o gal atvirkščiai.
Mokęsis Ukmergėje, paskui Vilniaus kunigų seminarijoje, 1899 metų liepos 4 dieną Rapolas Juknys buvo įšventintas kunigu ir darbą 1900–1901 metais pradėjo vikaraudamas Tšciano parapijoje (Baltstogės apskrityje).
Kunigas, kanauninkas, prelatas Rapolas Juknys paliko ženklų pėdsaką ir Gelvonuose, kur jis kunigavo beveik visą tarpukarį.
„Valsčių“ serijos knygoje apie Rapolą Juknio gyvenimą iki atvykstant į Gelvonus nerašoma. Prabėgomis užsimenama, kad jo pavardė buvusi Juknys–Juknevičius, nors kituose šaltiniuose apie tai parašyta rasti nepavyko. Pasak „valsčių“ leidinio, Gelvonuose jis kunigavęs 1915–1927 metais. Akivaizdu, kad klaidingi abu skaičiai, nes toje pat knygoje randama minint, jog 1928–1929 mokslo metais jis Gelvonų mokiniams dėstė tikybą, o 1937 metais perdavė Gelvonų bažnyčią kunigui Juozapui Kraujaliui. Perdavimo akte yra įrašas, kad varpinėje buvo įtaisyti du varpai, kuriuos nupirko pats Rapolas Juknys.
Rapolas Juknys tarpukario gelvoniškiams įstrigo ir dėl ginčo, kuris kilo sumanius buvusiame Gelvonų popo name įrengti špitolę, t. y. prieglaudą vienišiems tikintiesiems.
Į šį buvusį Gelvonų cerkvės šventiko mūrinį namą paskelbus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo perkelta Gelvonų valsčiaus savivaldybės raštinė, nes jai skirtame pastate įsikūrė dėl neapibrėžtos situacijos Neutraliojoje zonoje iš Širvintų į Gelvonus perkeltos mokyklos klasės. Savivaldybė ne kartą norėjo savo pastatą atsiimti, bet neturėjo kur dėtis mokykla. Paskui, sugalvojus remontuoti mūrinį namą, Rapolas Juknys pareiškė, jog šis anksčiau priklausė Gelvonų vienuolynui, taigi turi atitekti parapijai. Kunigas sukurstė vietinius tikinčiuosius, kad remontuotinas pastatas atitektų ne mokyklai, o bažnyčiai. Nepatenkinta mokinių tėvų delegacija net vyko į Švietimo ministeriją ieškoti užtarimo, o ši dėl to kreipėsi į Vilniaus vyskupijai atstovaujantį kanauninką Juozapą Kuktą Kaišiadoryse. Šis galėjo kunigą užstoti. Buvo ne tik bendrametis, bet ir mokėsi toje pat Vilniaus kunigų seminarijoje. Vėliau Kukta išvyko į Peterburgą. Grįžus, abu tais pačiais metais pradėjo vikarauti, tik Kukta – Vilniaus Aušros vartų bažnyčioje.
Vyskupas, matyt, patarė su sava valdžia nesipykti, nes ginčas Gelvonuose baigėsi tuo, jog klebonas prie pat mokyklos pastatė naujus parapijos namus.
Dirbdamas Gelvonuose, šis kunigas labai rūpinosi Gelvonų bažnyčia, 1921 metais ją suremontavo. Jukniui išvykus, vėliau čia dirbę Kraujalis ir A. Petraitis tokia aktyvia veikla esą nepasižymėjo.
Į Gelvonus Rapolas Juknys buvo atkeltas iš Švenčionių apskrities. 1909–1919 metais jis ėjo Kliuščionių klebono pareigas. Bet labiausiai išgarsėjo, kai 1901–1909 metais dirbdamas Alovės klebonu laimėjo bylą prieš lenkomanus.
Lenkų laikraščiai ir toliau labai puolė Alovės kleboną kunigą Rapolą Juknį, tad šis gana greitai buvo iš Alovės perkeltas į Kliuščionis, o po dešimtmečio, 1919 metais (o ne 1915–aisiais), – atkeltas į Gelvonus. Čia Rapolas Juknys ėjo ir Širvintų dekano pareigas.
Iš Gelvonų kunigas Rapolas Juknys 1937 metais buvo iškeltas į Kietaviškes. Tais pačiais metais Juknys buvo pakeltas Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninku, taip pat prelatu.
Kietaviškėse Rapolas Juknys sutiko sovietines ir nacistines okupacijas, ten jis ir mirė 1959 metų birželio 9 dieną, kunigavęs beveik 60 metų. Mirė būdamas 85–erių, sunkiai sirgdamas, palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
