Kolekcininkas iš Širvintų kaimo supranta gyvulių kalbą

Pasak Algio Ušacko, žirgai žmogui reikalingi dėl „dūšios“...

Širvintų krašto žmonės gerai pažįsta Širvintų kaime gyvenantį Algį Ušacką, garsėjantį savo paukščių ir gyvulių kolekcija. Taip, būna ir tokių kolekcininkų, tiesa, nedaug, Lietuvoje jų yra gal tik trisdešimt… Prie Algio namų tvoros mane pasitiko visas būrys šunų, keli iš jų atrodė kaip ūgtelėję veršiai. Pamėgink, jei nori į kiemą užeiti… Gerai, kad šį kartą maršrutas vedė link Spadviliškių, kur įsikūrusios Algio Ušacko fermos, o jose gyvena… Apie tai „Širvintų kraštui“ mielai sutiko papasakoti pats šeimininkas.

– Žmonės šventai tikėjo, kad stebuklingą Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai tvarte prakalba žmogaus balsu, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas. Jums turbūt būtų sunku juos suprasti, nes atvykę jie iš visų pasaulio kampelių?

– Taigi, kad susišnekėčiau, reikėtų nemažai vertėjų pasisamdyti… Šiaip šneku su jais kiekvieną dieną. Gyvulys gerai supranta žmogaus nuotaiką, sugeria pyktį, blogą energiją. Ateini, pabūni, pasikalbi, atsipalaiduoji. Gyvenime būna žmonių, savo charakteriu primenančių lapę, – prie akių malonūs, o už akių… Arklys arba šuo niekada tavęs neišduos, gyvuliai supranta ir būna lyg prie dūšios prilipę. O šiaip, manau, jog jeigu gyvūnai kalbėtų, tai kalbėtų viena kalba…

– Paskutinį kartą „Širvintų kraštas“ apie jūsų ūkį rašė prieš keletą metų. Ar pasikeitė gyventojai?

Pieningiausia Europos ožka - anglų nubija - didelė smaližė.

– Gyventojai keičiasi nuolat. Vienus perku, kitus parduodu. Gyvenu kaip čigonas, o koks čigono gyvenimas, pats žinai… Ieškau naujų veislių, nes, kaip ir kiekviename versle, reikia pataikyti laiku „užšokti“ ant bangos. Kol tam tikros veislės gyvuliukų Lietuvoje nėra ar jų dar mažai, tai yra paklausa ir juos noriai perka. Kada jų prisiveisia, kaina automatiškai nukrinta.

– Pakalbėkime apie bene įdomiausias iš jūsų augintinių – garde bevaikštinėjančias garbanotas ir spalvotas kiaules. Labai jau keistai jos atrodo… tarsi šernai.

– Jų kailis apaugęs tankiomis garbanomis, todėl nebijo šalčio. Devyniolikto amžiaus Vengrijoje, vidurio Dunojaus žemumose, buvo išvesta lašininė kiaulių veislė Mangalica. Šiuo metu atkurtos trys pagrindinės Mangalicų rūšys, – balta, raudona ir „kregždutės“ (nugara juoda, o pilvas baltas). „Kregždutę“ kol kas turiu vieną, bet žadu jų parsivežti daugiau. 80 procentų Mangalicų šėrimo raciono sudaro žolė. Vasarą išvarom į pievą, aptveriam elektriniu piemeniu, ten kiaulės ir gyvena, – ganosi, knisasi. Žiemą šeriamos šienainiu. Nėra šienainio, – ėda šieną ar šiaudus. Žinoma, reikia nunešti ir miltų.

Iš Vengrijos „atsikrausčiusi“ garbanota Mangalicų veislės kiaulė.

Žodžiu, priežiūra panaši į karvių. Veisiasi kiaulės gerai – atsiveda penkis-septynis paršiukus, jais labai rūpinasi.

– Kuo ypatinga šios veislės kiaulių mėsa?

– Šios veislės kiaulės dar vadinamos becholesterolėmis. Tik kartais žmonės klysta, manydami, jog pati kiaulių mėsa be cholesterolio. Mėsa kaip mėsa, tik joje yra nesočiųjų riebalų, šalinančių iš valgytojo kraujo cholesterolį. Mėsa skani, lašiniai burnoje tirpsta, nesitampo… Įmitusios kiaulės lašiniai būna iki 20 centimetrų storio.

– Kiaulės ėda žolę, šieną. Ko daugiau norėti… Turbūt geidžiančių jas įsigyti pakanka?

– Kaip čia pasakius. Viena vertus, kur surasi tokių „durnių“, kuris už mažą paršiuką mokėtų 600 litų. Gaila būtų tokį skersti ir valgyti. Juk už tokius pinigus visas bekonas išeina… Kita vertus, po neseniai buvusio televizijos reportažo apie Mangalicas jau po kelių valandų – apie pusę dvyliktos nakties, sulaukiau skambučio. Žmogus klausinėjo, ar dar turiu „tų kudlotų“ paršiukų. Po tokios reklamos visus labai greitai išpirko. Šiaip retų veislių gyvulius augina kaimo turizmo sodybų, pakelės užeigų šeimininkai ir tokie pat kaip aš – entuziastingi gyvulių kolekcininkai.

– Tai gal galima pas jus būtų skanios mėsytės nusipirkti? Turiu galvoje tas garbanotas kiaules…

Viename aptvare laksto raudoni, balti ir vienas vienintelis „kregždukinis“ mangaliciukai...

– Ne. Tik gyvą paršiuką… Reikėtų įrenginėti specialų cechą, kuriam keliami dideli reikalavimai. Kam tas vargas? Apskritai, nepjaunu aš gyvulių! Negaliu kažkaip. Šeri, augini, o paskui…

– Važiuojant keliu Viesų link, vasarą matosi besiganančių baltų karvių banda. Kuo jos ypatingos?

– Jau daug metų auginu prancūziškas Šarolė veislės karves, turiu veislinės bandos statusą. Iš viso šiuo metu bandoje yra 26 galvijai. Melžti tokių karvių nereikia, nes veršiukai iki pusės metų vaikšto su motina, žindo jų pieną. Kada mama užtrunka, tada sugauname ir atskiriame. Šių karvių mėsos galima nusipirkti Vilniaus „Maximoje“ po 40 – 48 litus už kilogramą. Šiais metais iš manęs supirko tik už 5,50 lito. Atseit, Rusija atsisakė priiminėti, bet juk į Rusiją tik šeši procentai eksportuojama. Įsivaizduoji, koks perpardavinėtojų pelnas? Naudojasi proga ir išsidirbinėja. Kol buvo pigu „prištabeliavo“ pilnus šaldytuvus, o dabar visai numušė kainą.

– Suprantu, žmonės perka kiaules, karves, o kam reikalingi žirgai? Juk iš jų nei mėsos, nei pieno. Žemei arti irgi netinka…

Gražuolis Jakobo keturragis avinas...

– Jeigu atsakyti trumpai – žmonės perka „dėl dūšios“. Ir aš juk visų neparduodu. Pavyzdžiui, prieš ketverius metus iš Ispanijos parsivežėme vienuolika andalūzų arklių. Lietuvoje buvo naujiena. Jie tinkami išjodinėjimui – moka šokti pagal muziką. Paauginu iki trejų metų ir atiduodu sportininkams, kurie juos ruošia. Yra ir šiandien keli Amerikos ristūnai, sportuojantys pas Navalinską. Porą eržilų pardaviau po penkis tūkstančius eurų (17 500 litų). Praėjusiais metais už penkis žirgus gavau 68 tūkstančius litų. Ir tai dar nedidelė kaina. Anksčiau ir pats daug jodinėjau su Linu Meškutavičiumi. Abi dukros jodinėja. Dar ir dabar turiu balną, tačiau kur bepajodinėsi su tokia mase. Atrodysi, kaip Morgunovas ant asilo… Turėjau karališką karietą, su kuria ne kartą ir po Širvintas važinėjome. Būdavo mada per vestuves jauniesiems karietoje puikuotis. Užsakinėdavo Vilniuje, Kaune, net į Latviją vestuvėms su mašinomis vežėm ir arklius, ir karietą. Mūsų komandą sudarydavo Juozas Rudokas, Juozas Kvakšys ir aš. Važnyčiodavome kaip pridera: su smokingais, skrybėlėmis, pirštinėmis. Sumažėjus paklausai, karietą su pakinktais Latvijoje pardaviau už 16 000 eurų, tačiau žadu vėl panašią nusipirkti.

– Mačiau aptvare vaikščiojančių ir daugiau keistenybių, net su kelioms poromis ragų… Gal galite papasakoti apie šiuos ir visus kitus egzotinius „egzempliorius“?

Alpakos Andų kalnuose auginamos ir mėsai, ir vilnai.

– Auginu Jakobo keturrages, penkiarages ir net šešiarages avis. Reikia pripažinti, kad su šešiais ragais nelabai gražiai atrodo. Ragų skaičius skirtingas (nuo dviejų iki šešių), tačiau veislė ta pati. Turiu keletą atstovų iš kupranugarių šeimos – alpakų. Jos Andų kalnuose auginamos vilnai, kuri naudojama panašiai kaip ir avių vilna. O aš nukerpu ir sudeginu, nes niekam Lietuvoje jos nereikia. Nereikia nei avių, nei alpakų vilnos. Seniau, būdavo, nors bobutės kaime sukaršdavo vilnas, numegzdavo megztinį. Įdomios mažiausios pasaulyje prancūziškos laukinės Kvėslando miniatiūrinės avys, suaugusios sveria tik 8-10 kilogramų. Jos užsienyje „nuravi“ tas landšafto vietas, kur technika nepasiekia. Dorperiai – avys, kurių nereikia kirpti, nes pačios vilną numeta gabalais ir lieka tarsi su kruopščiai apkirptu kailiuku. Juodais snukučiais valizeriai bei pieningiausios Europos ožkos – anglų nubijos. Auginu taip pat ir paukščius: keliasdešimt retų rūšių fazanų, povų, vištų, žąsų. Šiaip tai, pavyzdžiui, save gerbiantis vokietis, jeigu užsiima žirgininkyste, tai tik ja. O pas mus su viena gyvulininkystės šaka neišgyvensi. Atvažiuoja žmogus pirkti šuniuko, pamato gražų paukščiuką. Aha! Nusiperka ir jį. Arba perka kumeliuką ir pamato paršiuką. Patiko – nusiperka.

– Tave, kaip retų ir įdomių gyvūnų veislių mėgėją, turbūt pažįsta ne tik Lietuvoje? Kaip sužinai, kur važiuoti, kas ką augina? Su kuo atsiveži?

– Retų, neįprastų veislių gyvulių ir paukščių ieškau po visą Europą, o atsigabenęs į Lietuvą bei pats jais pasigrožėjęs, pasiūlau ir kitiems įsigyti. Informacijos pilna internete. Be to, mane Europoje gyvulių kolekcininkai jau gerai pažįsta. Paskambinu telefonu, susitariu. Imu džipą, prisikabinu priekabą, turiu europinį leidimą vežioti gyvulius. Važinėju, galima sakyti, jau visą gyvenimą. Šneku čekiškai, slovakiškai, vokiškai, lenkiškai. Užsiprenumeruoju žurnalus, išsiaiškinu terminus užsienio kalba… Paukščius susivežu iš viso „svieto“: čekų, vengrų, olandų, vokiečių. Vaikštau po jų parodas. Pats jose nedalyvauju, bet nusiperku įdomesnių veislių. Kartais už vištą tenka mokėti ir šimtą eurų. Tėvas sakydavo: „Atrodo nedurnas diedas esi, o dabar… sėdi į mašiną ir dėl dviejų gaidžių važiuoji į Vengriją…“ Draugai sako: „Na, Algi, žirgai – vyriškas darbas, karvės taip pat. Bet kam tau vištos?“ O man gražu… Tai ir pomėgis, ir kartu verslas.

– Jei suserga gyvūnas, kur kreipiesi?

Smalsūs augintiniai iš Šarolė provincijos Prancūzijoje.

– Pats gydau. Bepigu vokiečiams, jie turi specializuotus veterinarus, o pas mus pabandyk rasti tikrai nusimanantį, tarkime, ožkų gydytoją. Pavyzdžiui, kas gali Širvintose gydyti arklį? Viena Inga Vaitkevičiūtė, užaugusi žirgyne nuo mažų dienų, baigusi Veterinarijos akademiją. Skambinu Ingai, ir ji pasako, kokius vaistus reikia suleisti.

– Iš kur ta meilė gyvuliams?

– Gal genuose užkoduota… Tėvas mėgo visokius gyvulius, būdavo, vakare nuėjęs į tvartą, apžiūri, patikrina, ar visi jo gyventojai ramūs, ar gerai jaučiasi. Ir iš tikrųjų, ateini, paglostai veršiuką ar arklį, ir taip gera, ramu pasidaro. O dar tas malonus arklių kvapas! Nereikia nė jokios kalbos, – pastovi nors penkias minutes prie kiaulės, ir ji tau būtinai pasakys, ko iš tavęs nori.

Remigijus Bonikatas