Yra žmonių, kurių gyvenimai netelpa į skambių antraščių rėmus, tačiau jų kasdienybė alsuoja tokia tikra, gilia prasme, kad tampa tylia pamoka kitiems. Tokia yra Anciūnuose gyvenanti Alvyda Krapienė – mama, užauginusi keturis vaikus, mylinti močiutė, bendruomenės žmogus, kurio širdyje telpa ir šeima, ir darbas, ir muzika, ir rūpestis kitais. Kartu su vyru Artūru Krapu jie sukūrė ne tik namus, bet ir tvirtą gyvenimo pamatą savo vaikams – du sūnūs ir dvi dukros užaugo dorais, atsakingais žmonėmis, gebančiais mylėti, kurti ir išlaikyti ryšį vieni su kitais.
Alvydos ir Artūro Krapų šeimoje augo Edvardas, Nerijus, Judita ir Ingrida. Keturi skirtingi charakteriai, keturi gyvenimo keliai, bet vienas bendras pagrindas – tėvų perduotos vertybės. Visi vaikai baigė mokslus Lietuvoje, sukūrė savo šeimas, atrado mėgstamus darbus. Nors šiandien Nerijus ir Ingrida gyvena Norvegijoje, o Edvardas ir Judita liko Lietuvoje, atstumas neišsklaidė artumo. Priešingai – jis dar labiau išryškino, kaip svarbu branginti laiką kartu.
Didžiausia šventė Alvydai, kai visi vaikai su šeimomis susirenka į gimtuosius namus Anciūnuose. Per šventes, gimtadienius, ypatingas progas kiemas vėl prisipildo balsų, juoko, vaikų krykštavimo. Tai akimirkos, kuriose telpa viskas – praeitis, dabartis ir ateitis. Kai ne visi gali būti šalia, ryšį palaiko šiuolaikinės technologijos – pokalbiai internetu, žinutės, nuotraukos. Tačiau niekas nepakeičia gyvo susitikimo – apkabinimo, žvilgsnio, bendro pasisėdėjimo prie stalo. Todėl kelis kartus per metus Alvyda su vyru patys leidžiasi į kelią – aplankyti vaikų Norvegijoje, pabūti kartu, pasidžiaugti anūkais.
Motinystę Alvyda Krapienė vadina keliu, kuris prasideda nuo pirmojo kūdikio verksmo ir niekada nesibaigia. Pirmojo vaiko gimimas jai buvo tarsi naujo pasaulio pradžia, kupina ne tik begalinės meilės, bet ir nerimo, atsakomybės, nežinomybės. „Mokaisi čia ir dabar“, – sako ji. Su kiekvienu vaiku atėjo naujos patirtys, nauji iššūkiai, bet kartu ir vis didesnė vidinė stiprybė. Vaikams augant, augo ir ji pati. Mokėsi kantrybės, supratimo, gebėjimo išklausyti. Buvo dienų, kai pavargdavo, kai atrodydavo, kad visko per daug, kai rūpesčiai slėgė pečius. Tačiau viską atpirkdavo vaikų šypsenos, jų pirmieji žingsniai, pirmieji žodžiai, pasiekimai ir paprastos, kasdienės akimirkos. Motinystė tapo neatsiejama jos dalimi – ne pareiga, o gyvenimo būdu. Anot pašnekovės, vienas sunkiausių etapų – paleisti. Leisti vaikams išeiti savo keliu, priimti jų sprendimus, net jei kartais jie atrodo netikėti ar neraminantys. Tačiau Alvyda išmoko pasitikėti.
„Motinystė – tai ne tik saugoti, bet ir leisti gyventi“, – tvirtina Alvyda Krapienė. Šiandien 4 vaikų mama didžiuojasi, kad jos vaikai geba savarankiškai kurti savo gyvenimus ir išlaikyti tarpusavio ryšį.
Sekmadienį mamų rankose pražys gėlės. Spalvotos, gyvos, kvepiančios – jos bus skirtos mamoms, kurios šiandien šypsosi, laukia, kepa pyragus, blynus ar tiesiog tyliai džiaugiasi, kad vaikai sugrįžo. Kiekvienas žiedas – tarsi padėka už neišmatuojamas bemieges naktis, už kantrybę, už tikėjimą, kai patys savimi netikėjome.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš A. Krapienės asmeninio archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
