Toli nuo gimtųjų namų, šaltose Sibiro žemėse ir sniegynuose, glūdi paslaptys ir skaudūs prisiminimai apie šeimą, kuri išgyveno tremtį. Stasio ir Onos Kazlauskų, gyvenusių Čiobiškio apylinkėse, bei jų dukrų Reginos, Rimos ir Onutės istorija yra gyvas liudijimas apie tvirtumą, viltį ir žmogaus dvasios nenugalimumą. Tai istorija apie vieną šeimą iš daugelio, kuri buvo priversta palikti savo namus Lietuvoje, artimuosius bei viską, kas žmogaus gyvenime brangu, kad išgyventų nežinomybėje ir sunkumuose.
Tremtis paliko gilų pėdsaką Kazlauskų šeimoje, kuri buvo priversta išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Apie tėvų tremtį Kalėdų išvakarėse sutiko papasakoti Čiobiškyje gyvenanti Regina Kazlauskaitė-Mališauskienė, kuri gimė jau Sibire. Jos tėvų ir giminaičių tremtis paliko ryškų pėdsaką.
Regina Mališauskienė – Čiobiškio krašto žmonių gerai pažįstama moteris, po tremties lankiusi Čiobiškio mokyklą, paskui gyvenusi Širvintose ir vėl sugrįžusi į tėvų po tremties pastatytus namus. Pašnekovė pasidalijo prisiminimais, kas buvo vaikystėje ten, toli nuo Lietuvos, Igarkoje, kur ji ir gimė. Ir šiandien, mintimis nuklydusi į praeitį, Regina neranda atsakymo, kodėl tėvų Onos ir Stasio Kazlauskų šeima buvo ištremta iš Lietuvos? Kuo galėjo nusikalsti dori, darbštūs, žemę ir gimtąjį Rusių Rago kaimą mylintys žmonės? Kodėl likimas taip susiklostė, kad tėvai, tik 1947 metų gruodį Čiobiškio bažnyčioje susituokę, o 1948 metų gegužę išvežti į svetimus kraštus gyvuliniuose vagonuose? Pasak Reginos, mama jau laukėsi pirmagimio, o tuometinei valdžiai turbūt užkliuvo tėčio ryšiai su Čiobiškio krašto partizanais, todėl ir buvo ištremta Kazlauskų šeima.
Loading ...Tremtinių gyvenimas Sibire buvo kupinas iššūkių ir kančios, tačiau Kūčios visada buvo ypatingas laikas, kai Kazlauskų šeima ir visa lietuvių bendruomenė susiburdavo draugėn, kad paminėtų šią šventą dieną. Nors toli nuo savo namų ir artimųjų, žmonės stengėsi išlaikyti tradicijas ir papročius, kurie jiems priminė Lietuvą.
Šaltos Sibiro naktys tapdavo šiltesnės, kai prie stalo susėsdavo lietuviai, dalindamiesi menkomis maisto atsargomis ir širdyse nešdami viltį. Šis susibūrimas buvo ne tik būdas išlaikyti tautinę tapatybę, bet ir stiprinti dvasinę stiprybę, kurios taip reikėjo išgyvenant sunkius laikus. Pasak Reginos, Kūčių vakarienė, nors ir kukli, simbolizavo vienybę ir pasitikėjimą. Buvo dalinamasi pačių lietuvių moterų keptomis plotkelėmis, duonos ar pyrago kepiniais, šventomis giesmėmis, maldomis ir pamąstymais apie geresnius laikus. Ši šventė tapo svarbiu simboliu, leidusiu tremtiniams pajusti bendrystę ir išlaikyti viltį, kad vieną dieną jie galės sugrįžti į savo gimtinę. Nepaisant sunkumų, Kūčios Sibire priminė, kad net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis žmonės gali rasti stiprybės ir tikėjimo, vienydamiesi su artimaisiais ir puoselėdami brangias tradicijas.
-Vėliau Kūčios būdavo labai gražios, – prisiminė buvusi tremtinė. – Mums, vaikams, svarbu buvo gauti pavalgyti ir palakstyti. Melsdavomės visi balsu, būdavo ir eglutė puošiama, ir saldainių gaudavome. Vaikams viskas visuomet atrodydavo gražu.
Šiandien, Kalėdų išvakarėse, Regina pasidalijo savo istorija, kad kiti galėtų suprasti ir jausti pagarbą tiems, kurie kentėjo Sibiro platybėse. Jos žodžiai skatina nepamiršti praeities ir vertinti laisvę, kurią turime dabar. Tegul Regina ir toliau įkvepia dukras Violetą ir Agnietę, anūkes Samantą ir Leonorą bei kitus šeimos narius ir visus Lietuvos žmones siekti tiesos, teisingumo ir vienybės. Kalėdų ir artėjančių Naujųjų 2025 metų proga „Širvintų krašto“ skaitytojams Regina Mališauskienė linki:
-Švenčių proga linkiu sveikatos ir stiprybės šiame gyvenime. Tegul Jūsų dienos būna saulėtos, o Kalėdų stalas turtingas.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Reginos Mališauskienės asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 20 d. laikraščio numeryje.
