Kai žmogus švenčia 90 metų jubiliejų, tai ne tik skaičius – tai ilgo gyvenimo kelio įprasminimas, tai istorija, kurią ne vien užrašai saugo, bet ir daugybė širdžių. Zigfridos Alšauskienės gyvenimas – tai neeilinis kelias, kupinas šviesos, atsidavimo, žmogiškumo ir mokyklos, tapusios antraisiais namais ne tik jai, bet ir šimtams vaikų bei kolegų.
Zigfridos pedagoginio darbo pradžia buvo Semeliškėse, pamokos, įvairūs renginiai, išvykos, o vėliau – atsakingos pareigos Paberžės vidurinėje mokykloje – visa tai byloja apie žmogų, kuris nuo pat pradžių jautė mokytojo pašaukimą. Ji neskaičiavo valandų, neatidėliojo, niekada nesiekė dėmesio – viską darė iš vidinio poreikio dalytis šviesa.
Zigfridos kelias į Juodiškius buvo lemtingas. 1976 metais, persikėlusi su šeima dėl vyro darbo, ji atvyko į nuošalų kaimą, jau turėdama dvidešimties metų pedagoginio darbo patirtį. Tai buvo ne tik pokytis, bet ir naujo etapo pradžia – tapimas mokyklos direktore. Toks sprendimas galėjo gąsdinti, tačiau ne ją. Ji priėmė šią atsakomybę kaip galimybę kurti erdvę, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, vertinamas ir augtų ne tik akademiškai, bet ir žmogiškai.Juodiškių pagrindinės mokyklos vadove Zigfrida dirbo iki 1990 metų. Tai buvo laikotarpis, kupinas iššūkių: mokytojų trūkumas, remontai, butų pedagogams stoka, klasės su krosnimis, dūmais ir pereinamomis patalpomis. Tačiau ji nesiskundė. Priešingai – pati dažydavo lubas, grindis, o mokykla rugsėjį visada pasitikdavo kvepianti dažais ir gėlėmis. Jos vadovavimo laikotarpiu mokykla tapo ne tik ugdymo įstaiga, bet ir bendruomenės traukos centru, kuriame kiekvienas prisidėjo savo darbais.
Direktorė visada rūpinosi jaunais mokytojais – ne formaliai, o motiniškai. Ji gebėjo išgirsti, patarti, padrąsinti. Mokytojus ir mokinius jungė ne taisyklės, o žmogiškas ryšys, kurį ji mokėjo kurti ir puoselėti. Ji nesiekė valdyti – ji vedė, rodydama pavyzdį. Jos šypsena rytais – tai ne pareiga, o įpročio išraiška: kiekvienas buvo pastebėtas, įvertintas.Ne vienas mokinys ir mokytojas prisimena Zigfridą kaip žmogų, kuris niekada nesikeitė. Laikai keitėsi, sistemos griuvo ir statėsi iš naujo, bet Zigfridos vertybės išliko: pagarba, nuoširdumas, šiluma, mokytojo pašaukimas. Daugelis jos buvusių mokinių šiandien dirba įvairiose srityse, garsina Lietuvos vardą, o širdyje nešasi ne tik žinių bagažą, bet ir šviesų prisiminimą apie savo direktorę. Jie tapo ne tik specialistais – tapo žmonėmis, o tai ir buvo pagrindinis Zigfridos siekis.
pedagogų kolektyvu.
Šiandien jaukiuose Zigfridos namuose daugnuotraukų albumų.Tai ne nostalgija, tai gyvi prisiminimai apie tuos, kurie kadaise klegėjo mokyklos koridoriuose, dalinosi džiaugsmais ir rūpesčiais. Ji verčia albumų lapus ir žiūri į jaunus, šviesius veidus, prisimena jų balsus, jų žvilgsnius. Ir graudinasi ne iš liūdesio – iš dėkingumo už tai, kad gyvenimas dovanojo jai tokią bendrystę.
Rugsėjai – tai jai ypatingas laikas. Vaikų balsai, pirmokų ašaros, mokyklos kiemas, žydinčios gėlės ir šilti mokytojų pokalbiai – visa tai ne tik atmintis, tai širdis, kurioje telpa dešimtmečiai. Ir dabar, švęsdama 90-metį, Zigfrida sako: „Daug gerų ir išmintingų žmonių sutikau gyvenime. Kai liūdna, prisimenu. Tai man padeda.“
Jos 90 metų jubiliejus – ne tik data. Tai galimybė padėkoti, sustoti ir pasakyti: buvo verta. Vertės matas – ne titulai, ne statulos, ne raštai. Tikrosios vertės matas – tai mokiniai, kolegos, prisiminimai, šviesa, kuri liko Juodiškių mokyklos koridoriuose, širdyse, kurios šiandien su dėkingumu prisimena mokyklos direktorę, mokytoją, kolegę, bičiulę, patarėją.
Garbingą 90-ies metų sukaktį pasitinkančią Zigfridą Alšauskienę, buvusią ilgametę Juodiškių pagrindinės mokyklos direktorę, pasveikino Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė, šioje seniūnijoje gyvenanti vicemerė Laima Versekėnaitė, savivaldybės tarybos narys Romas Zibalas, kurio pirmoji darbovietė buvo būtent ši mokykla, direktoriaujant Zigfridai, ir Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas.
Ir šiandien, švęsdama garbingą jubiliejų, Zigfrida šypsosi – ne dėl metų skaičiaus, o dėl žmonių, kurie liko jos širdyje, ir dėl šviesos, kurią paliko juose.Nes tikrasis gyvenimo vertės matas – tai širdys, kurias palietei, ir atmintis, kuri vis dar kvepia gėlėmis, vaikų balsais, rugsėjo šviesa.
