Nuotr. iš archyvo
2024 metų gruodžio 23 dieną, eidamas 81–uosius gyvenimo metus, Vilniuje mirė lietuvių rašytojas ir vertėjas Teodoras Četrauskas.
Būsimasis rašytojas gimė 1944 metų gegužės 7 dieną Čiobiškyje. Kaip 2011 metais sakė jį kalbinusiam „Metų“ žurnalistui Romui Daugirdui, savo vaikystės Čiobiškyje nepamena dėl kūdikystės. Četrausko mama po karo grįžo į gimtuosius kraštus dabartiniame Šakių rajone – Nosiedų kaime gyveno Teodoro senelis.
Iš po įvairius šaltinius išbarstytų padrikų žinių galima teigti, kad Četrauskai buvo mokytojai, II Pasaulinio karo metai atkelti užimti ištremtų vietos mokytojų vietas. Abu jie, dvidešimtmečiai Jadvyga ir Juozas, tais metais buvo baigę Ukmergės mokytojų seminariją. Atvykę į Čiobiškį, buvo apgyvendinti mokyklos sodyboje.
1942–ųjų pabaigoje Juozas Četrauskas buvo paskirtas šešių komplektų penkių skyrių pradžios mokyklos vedėju, sugrįžus sovietams nuo 1944 metų rugsėjo ėjo Čiobiškio progimnazijos direktoriaus pareigas.
Apie Juozą Četrauską užsimenama knygoje „Didžiosiso kovos apygardos partizanai“. Jis buvo kilęs nuo Pabaisko, dalyvavo kuriant Didžiosios kovos apygardą, tapo partizanų rėmėju, leido pogrindinį laikraštį „Tikruoju keliu“.
Apie Četrausko veiklą tardyme prasitarė suimtas Čiobiškio kunigas Liudvikas Puzonas. Četrauskas du kartus buvo suimtas MGB ir tardomas dėl ryšių su partizanais. Paties teigimu, nieko nepasakė. 1945 metų gruodį iš pareigų pasitraukė, gyveno Pabaiske ar Kaune. 1946 metais žuvo autoavarijoje neaiškiomis aplinkybėmis.
Kaip „Metams“ pasakojo Teodoras Četrauskas, jo keliais iš Čiobiškio buvęs vingiuotas. Iki studijų Vilniaus universitete teko pagyventi Kačerginėje, Kaune, Pabaiske, Kriūkuose, Žvirgždaičiuose, Kudirkos Naumiestyje, Vilkijoje ir Šakiuose.
Anot Teodoro Četrausko, jei jis būtų gyvenęs kuriame nors viename tokiame miestelyje, galimas daiktas, „būtų tapęs jo dainiumi, kaip, pavyzdžiui, Jurgis Kunčinas – Alytaus ar Alvydas Šlepikas, atrodo, Molėtų“.
Vis dėlto Čiobiškio aidų galima aptikti jo romane „Tarsi gyventa“, kuris Lietuvoje išleistas 2004 metais. Pirmiausia jis pasirodė vokiškai, daug kas jį laikė geriausia 2002 metų Frankfurto mugės lietuviška knyga.
Autoriaus teigimu, „tai vis dėlto prisiminimai, tiktai maždaug pustrečių metų kūdikio, taigi asmens, negalinčio prisiminti“. Tačiau visus romane aprašytus įvykius jis šimtus kartų girdėjo pasakojamus ne jam, vaikui, o kitiems. Ir Teodoras juos savaip įsiminė. „Apie kruviną vienuolę, nešančią nuo aukšto per lubas sušaudytus vyrus, apie vaikigalį Snieginą (romane jį vadinu Lediniu), atvedusį stribus, apie į tremtis, kalėjimus išvežiotą partizanų sostinę. Viskas tarsi per ūką – kaip galėjo būti. Nors kai šiemet perskaičiau dokumentinę knygą apie tai, pamačiau, kad beveik nenukrypau nuo tiesos. O to meto atmosferą, intencijas, nuotaikas atkurti labai padėjo įvairių regionų „Partizanų atsiminimų“ knygos, visas perskaičiau ir labai vertinu juos surinkusį žmogų,“ – tai užuominos į Čiobiškio vaikų globos namuose veikusį Žaliojo Velnio vadovaujamos Didžiosios kovos apygardos partizanų štabą ir to meto įvykius.
Vilniaus universitete 1969 metais baigęs vokiečių kalbą ir literatūrą trumpai dirbo Vėliučionių spec. mokykloje vokiečių kalbos mokytoju, 1970–aisiais įsidarbino „Vagos“, nuo 1985 metų – „Vyturio“ leidyklose redaktoriumi, atsakingu už vokiškai kalbančių šalių literatūros leidybą. Nuo 1986 metų buvo laisvai kuriantis rašytojas ir vertėjas. Vertėjo veikla jį labiausiai ir išgarsino. Knygos bičiuliai būtent jam turėtų būti dėkingi už tokias knygas, kaip vokiečių autorių L. Welskopf–Henrich, K. May romanai apie indėnus, kultinį G. Grasso romaną „Skardinis būgnelis“, F. Kafkos, H. Hessės kūrinius. Tarp vaikų pamėgtų vertimų – Knister sukurtos Raganos Lilės istorijos. Skaičiuojama, kad jis iš vokiečių kalbos išvertė apie 130 vokiškai rašančių autorių knygų, daugelis jų – vaikų ir paauglių literatūra.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
