Kaip dalijamasi istorine medžiaga socialinio tinklo „Laisvieji mūrininkai“ paskyroje, Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomoje Palėvenės dominikonų bažnyčios XVIII a. krikšto metrikų knygoje yra būsimo garsaus Lietuvos architekto Gucevičiaus krikšto įrašas. „1753 m. rugpjūčio 5 d. Lauryno vardu buvo pakrikštytas tėvo Simono Masiulio ir motinos Kotrynos Masiulienės iš Migonių kaimo (Kupiškio rajonas) kūdikis. Kai S. Masiulis, vedęs antrą kartą, krikštijo dukterį Teresę (po 16 metų), bažnyčios metrikų knygoje jis įrašytas jau Gucevičiaus pavarde – manoma, kad ja S. Masiulį kartais vadino kaimynai, norėdami išskirti iš kitų bendrapavardžių,“ – rašoma publikacijoje ir spėliojama, kodėl būsimasis architektas pasirinko Gucevičiaus pavardę? Galimai tam įtakos galėjo turėti ir Lauryno motinos giminaitė bei jo krikšto mama Ona Baltušytė-Gucevičienė, kuri esą galėjo jaunuolį auginti ir leisti į mokyklą savo pavarde.
Apskritai su Gucevičiaus pavarde yra daugiau rebusų. 1790 metais jis tapo bajoru ir ėmė vadintis Montrimu-Gucevičiumi. Taip neretai pasirašinėjo dokumentus ir brėžinius. Tikėtina, kad galėjo prisidėti į herbą priėmusio asmens pavardę.
O štai mums žinomu „Stuoka“ architektas nepasirašinėjo, šitą pavardę jam prišliejo biografai. Šis prievardis, kuris net įtvirtintas Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos pavadinime, dabar laikomas istorikų klaida.
Gal derėtų ir mums bent viešame naudojime atsisakyti Stuokos prievardžio?
Lauryno Gucevičiaus santykius su dabartiniu Širvintų kraštu nesunku paaiškinti. 1789 metais už architektūros nuopelnus Seimo jam buvo suteiktas bajoro titulas. Architektai daug dirbo su Vilniaus vyskupu ir daugelio žemių valdytoju Ignotu Jokūbu Masalskiu, projektavo jam statinius (pavyzdžiui, Verkių rūmus), jo užsakymu rekonstravo Katedrą, tad šis iš vyskupijos valdų paskyrė jam iki gyvos galvos dalį Šešuolių seniūnijos žemių, taip pat dabartinės Gudijos teritorijoje Braclavo apskrityje buvusį Bernatkų palivarką, kurį jis vadino Laura, bei mūrinį namą penkiasdešimčiai metų Vilniuje.
Minimos žemės Šešuolių seniūnijoje – dabartinis Liaurų (Laurų) kaimas Širvintų seniūnijoje. Čia įkurtame palivarke gyveno Gucevičiaus brolis.
Vilniaus dailės akademijos dailėtyros instituto darbuotoja Rūta Janonienė yra paminėjusi daugiau Gucevičiaus santykių su Širvintomis. Kaip ji rašo, „1787 m. vyskupas I. J. Masalskis emfiteuzės būdu perleido L. Gucevičiui 50čiai metų Šešuolių girioje sklypą, kuriame architektas įsteigė palivarką, pavadintą Laurais. Valda buvo Širvintų parapijoje vos už kelių kilometrų nuo miestelio“.
Palivarko ekonomu, anot dailėtyrininkės, tapo jauniausias Lauryno brolis Joakimas (g. 1771 m.), o Paširvinčių užusienį nuomojosi kitas brolis – Simonas (g. 1768 m.).
Greičiausiai Lauruose gyveno ir brolis Andrius (g. 1755 m.), nes po mirties 1828 metais jis buvo palaidotas Širvintų kapinėse. Čia atgulė ir jo žmona Ona.
Dailėtyrininkės pasakojimu, lankydamiesi Lauruose ar kituose apylinkių dvareliuose, Gucevičiai turėjo artimai bendrauti su kaimynystėje gyvenusiais Balinskiais. XVIII a. pabaigoje Ignacas Balinskis (1756–1819) ir Ona BalevičiūtėBalinskienė (1762/1763–1798), istoriko Mykolo Balinskio tėvai, įsikūrė netoli Širvintų, Šešuolėlių dvare. O. Balinskienės sesuo Elena buvo ištekėjusi už Polocko pataurininkio, Vilniaus žemės teisėjo Tado Korsako (1741–1794) – vieno iš Tado Kosciuškos sukilimo Lietuvoje generolų. Balinskiai rūpinosi po sukilimo našlaičiais likusiais Korsakų vaikais, taip pat Širvintų parapijoje buvusiomis jų valdomis, visų pirma Spadviliškių palivarku.
„O XIX a. pradžios Buivydžių ir Širvintų bažnyčių metrikų knygose likę įrašai liudija ilgalaikius glaudžius Balinskių ryšius su Hornovskiais, Houvaltais, Kostrovickiais, taip pat su L. Gucevičiaus giminaičiais. Pavyzdžiui, 1807 m. Ignacas Balinskis buvo Simono ir Onos Gucevičių dukterų krikštatėviu. Deja, neišliko XVIII a. pabaigos šios bažnyčios metrikų knygų, kuriose būtų galima rasti ir paties L. Gucevičiaus ryšių su Širvintų krašto bajorais pėdsakų,“ – apgailestauja Rūta Janonienė.
Be Liaurų, Laurynas Gucevičius mūsų rajone paliko pėdsaką Čiobiškyje. 1794 metais jis suprojektavo ir pastatė Čiobiškio dvaro kompleksą – rūmus ir pagalbinius pastatus, iš pradžių priklausiusius Šveikauskams.
Laurynas Gucevičius mirė 1798 metų gruodžio 21 dieną būdamas vos 45 metų.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 20 d. laikraščio numeryje.
