JAV lietuvių istorikas Algirdas Budreckis yra rašęs, kad kariuomenė turi tarnauti visai savo tautai: „Jos pagrindinė pareiga – saugoti ir ginti valstybę nuo priešo, koks jis bebūtų, iš užsienio, ar iš vidaus. Bet kartais kyla opus saugumo klausimas. Ar leistina kariuomenei nuversti režimą, kad išsaugotų valstybės gyvybę? Kitaip sakant, kas yra brangesnė – politinė laisvė (demokratizmas) ar valstybės laisvė (suverenumas)? Iš liberalinio demokratinio taško, politinės laisvės atėmimas ar suvaržymas yra didesnė nelaimė, kaip valstybės nepriklausomybės netekimas. Iš saugumo taško pabrėžiama, jog, kai nėra valstybinės nepriklausomybės, nėra ir kitų laisvių“.
1926 metų rudenį Lietuva gyveno labai panašiomis nuotaikomis, kaip gyvename dabar. Prezidento Kazio Griniaus valdymo metu Mykolo Sleževičiaus vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš radikalių, bet skirtingų srovių. Kaip apibūdino A. Budreckis, ją palaikanti koalicija buvo per daug marga ir dirbtinai sudaryta. Nuosaikiausi koalicijos nariai — valstiečiai liaudininkai — buvo suvaržyti socialdemokratų, kurie turėjo aiškią klasinę programą, siekiančią „išvalyti valstybinę tarnybą“, pašalinant krikščionis demokratus. Socialdemokratų pastangomis, valdžia nepripažino Lietuvos bažnytinės provincijos ir sulaikė kunigų algų mokėjimą. Šis įvykis tik izoliavo kairėjančią valdžią nuo katalikiškosios Lietuvos visuomenės.
Turėdami žinių, kad komunistai gruodžio 25 dieną rengia perversmą, patriotiškiausiai nusiteikę karininkai, tarp kurių buvo mūsų kraštietis pulkininkas Vladas Skorupskis, kilęs iš Šniponių, parengė valdžios perėmimo planą. Svarbus vaidmuo teko kitam kraštiečiui, iš Gelvonėlių kilusiam vyr. leitenantui Antanui Mačiukai, kuris turėjo pranešti planą visoms aviacijos grupėms.
Pirmieji pradėjo veikti aviacijos karininkai, kurie gruodžio 17–osios naktį, 02.58 val. užėmė paštą ir telefono centrinę. Tuojau pat į senamiestį, kur veikė komunistai, išjojo husarų eskadronas. Ten patraukė ir šarvuotis „Aras“. 03.15 val. apsupamos valdžios įstaigos ir Prezidentūra. Seimui dar nuo vakaro tebeposėdžiaujant (!), į salę įėjo grupė karininkų, vadovaujamų Antano Mačiuikos. Jo nurodymu, tuščiuose ir prieštaringuose debatuose iki ausų įklimpęs Seimas išsiskirstė.
Per visą valdžios perėmimą nenuaidėjo nė vienas šūvis. Vlado Skorupsko parengtas planas vėliau buvo pripažintas tobulas – sukilimas truko vos pusantros valandos.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
