Širvintiškis Laurynas Lebenko – tai jaunas žmogus, kurio kelionių troškulys ir nuotykių ieškojimas žadina ne tik artimųjų, bet ir visos Lietuvos žmonių smalsumą. Prieš kelerius metus pasiryžęs antrąkart leistis į Černobylio zoną, kur penkias dienas praleido radiacijos paveiktuose kraštuose, Laurynas drąsiai sakė, kad tokia patirtis būtų vertinga kiekvienam. Vėliau jis vėl nustebino – leidosi į 500 km žygį „Camino Lituano“ taku pėsčiomis, tyrinėdamas Lietuvos grožį. Tačiau nuotykiai tuo nesibaigė: šiemet jis jau įveikė pirmąjį maratoną, ruošiasi bėgti ultramaratoną Neringoje, o jo kelionių planuose – ir suomiška šiaurė, ir Vakarų Europa. Be to, Laurynas jau spėjo išbandyti Kipro salą dviračiu. Lauryno gyvenimas nuolat kupinas judesio, iššūkių ir įspūdžių.„Didžiausia distancija – ne kilometrais, o drąsa pradėti“, -toks galėtų būti Lauryno Lebenko devizas. Jo kelionė nuo Černobylio iki ultramaratono – tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir psichologinė kova su baimėmis, abejonėmis ir rutina. Laurynas bėga ne nuo savęs – jis bėga į save.Jis maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Kas yra ultramaratonas? Kodėl nusprendėte bėgti ultramaratoną būtent Neringoje? Kuo Jus traukia ši vietovė?
– Iš pradžių šių metų tikslas buvo aiškus – įveikti maratoną (42,195 km). Tą padariau sėkmingai dar metų pradžioje. Kadangi pasirodžiau geriau nei tikėjausi, todėl nuolat būdamas tarp patyrusių bėgikų pradėjau labiau domėtis šiuo sportu ir visai natūraliai priėjau prie naujo tikslo – ultramaratono.Ultramaratonas – tai bėgimas be ribų. Tai bet koks bėgimas, kurio distancija ilgesnė nei maratono. Ji gali siekti 50 km, 100 km, 300 km ar net daugiau. Skaičiai – įspūdingi, bet dar įspūdingesnis yra pasiruošimas ir pats psichologinis iššūkis.Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau bėgti Neringoje, yra gamtos poveikis tiek pasiruošimui, tiek varžybų nuotaikai. Dalyvausiu „trail“ tipo bėgime, kuris vyksta ne asfaltuotais keliais, o gamtos trasomis – per miškus, kalnus, kopas. Tokiose trasose daug pakilimų ir nuokalnių, paviršius nelygus, tad reikia daugiau ne tik fizinės jėgos, bet ir orientacijos gamtoje.Alternatyva „trail“ bėgimui yra plento varžybos – jos vyksta asfaltuotais keliais, ten svarbiausia greitis ir pastovus tempas. Nors Kernavėje taip pat vyksta varžybos su įvairiomis distancijomis, tarp jų yra ir ultramaratonas, bet pasirinkau Neringą, nes jau kelis sezonus čia treniruojuosi. Kitąmet galbūt dalyvausiu ir mūsų rajone vykstančiose varžybose.
– Kaip ruošiatės tokiai fiziškai sudėtingai distancijai? Ar turite specialų treniruočių režimą?
– Psichologija lygiai tiek pat svarbi kaip ir fizinė ištvermė. Treniruotės ir mityba – bet kurio sporto pamatai. Tačiau kuo daugiau gilinuosi į bėgimą, tuo labiau suprantu, kad dažnai pamirštama psichologinė pusė. O ji – ypač svarbi. Vien fizinis pasiruošimas nepadės nubėgti 50 ar daugiau kilometrų.Tyrimai rodo, kad intensyvus fizinis aktyvumas teigiamai veikia protą – kitaip sakant, smegenys tampa aktyvesnės, stiprėja dėmesys ir netgi pagerėja nuotaika. Aš neturiu griežto treniruočių plano – tiesiog klausau savo kūno ir pagal tai derinu krūvį.
– Ar šis ultramaratonas bus Jūsų pirmasis tokio tipo iššūkis? Kokie Jūsų lūkesčiai?
– Kartą esu įveikęs 100 km žygį pėsčiomis per parą Neringoje, bet šis ultramaratonas bus pirmasis bėgant. Tikiu, kad ne paskutinis. Pagrindinis tikslas – pasiekti finišą. O jei pavyktų užimti vieną iš pirmų trijų vietų – būtų didžiulis asmeninis netikėtumas.
– Koks, Jūsų manymu, yra didžiausias psichologinis iššūkis bėgant ilgą distanciją?
– Bėgant ilgą distanciją, didžiausias psichologinis iššūkis – peržengti starto liniją. Nesustoti. Net kai esi pasiruošęs fiziškai, ryžtis įveikti ne tik atstumą, bet ir save – nėra paprasta.Statistika taip pat kalba pati už save – pasaulyje ultramaratoną kasmet įveikia apie 70 000–100 000 žmonių (pagal „Ultrasignup“ duomenis), o Lietuvoje – vos keli šimtai. Tai rodo, kad šis iššūkis – tikrai neeilinis.
– Esate sakęs, jog Suomijos šiaurėje traukia gamtos laukinė ramybė ir galimybė pajusti kelių šalių susikirtimą vienu metu. Planuojate aplankyti vietas, kur susilieja Norvegija, Švedija ir Suomija. Kodėl Suomija pateko į Jūsų kelionių maršrutą?
– Suomijoje, pačioje šiaurėje, teko dirbti sezoniniu darbuotoju žiemos metu. Susipažinau su šalies kultūra, gamta ir gyvenimo ritmu. Tai paskatino norą grįžti – šį kartą vasarą.
– Kokios vietos ar gamtiniai reiškiniai labiausiai domina šioje šiaurės šalyje?
– Šiaurinėje Suomijos dalyje vis dar randama aukso, įvairių naudingųjų iškasenų. Miškai dengia apie 74% šalies teritorijos, o ežerų gausa primena Lietuvos kraštovaizdį.Žiemą kai kuriose vietovėse diena trunka vos 43 minutes, šalčiai siekia –40°C. Visa tai leidžia gamtą pajausti kitaip. Skandinavijoje puikiai išvystyta infrastruktūra iškyloms – su atvirais nameliais, kur galima saugiai praleisti naktį gamtoje.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
