Balandžio 16 d. sukanka 90 metų, kai Užušilių kaime (Musninkų valsčiuje) gimė Leopoldas Radžiūnas.
Jam teko sunkių gyvenimo išbandymų kelias. Karo, pokario metai nebuvo lengvi, bet gabus jaunuolis siekė mokslo. Turėdamas 25 metus, Leopoldas baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. Talentingas universiteto absolventas tęsė darbus Voronežo universiteto aspirantūroje (1960-1963 m.), 1964 m. apgynė kandidato disertaciją, nuo 1969-ųjų – VU docentas, 1963–2000 m. dėstė Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, nuo 1978-ųjų net 10 metų buvo Polimerų chemijos katedros vedėjas.
Leopoldas Radžiūnas buvo išskirtinis chemikas, jis nuveikė svarbių mokslinių darbų iš jonogeninių polimerų sintezės ir savybių tyrimo, vandenyje tirpių kopolimerų panaudojimo lakams, flokuliantams, klijams, aktyvikliams gaminti. Paskelbė daugiau kaip 130 mokslinių publikacijų, 10 išradimų. Parašė mokomųjų knygų, svarbiausios iš jų: „Stambiamolekulių junginių tyrimai“ (su Z. Mačioniu, 1976), „Stambiamolekulių junginių sintezė“ (su bendraautoriais, d. 1 1978, d. 2 1980, d. 3 1983), „Polimerų cheminis tyrimas“ (1982). 1974–1990 m. buvo D. Mendelejevo chemikų draugijos Chemijos fakulteto pirminės organizacijos tarybos pirmininkas, 1973–1985 m. vadovavo fakulteto olimpiadoms „Studentas ir mokslo bei technikos pažanga“.
Mokslininko indėlis į mokslą ir jo gebėjimas suburti žmones aplink save buvo įkvepiantis. Jo pagarbus ir malonus būdas bendradarbiauti kūrė ypatingą atmosferą akademinėje bendruomenėje. Docentas buvo gerbiamas ir mylimas studentų bei bendradarbių. Net išėjęs į pensiją, jis visą laiką palaikė glaudžius ryšius su Polimerų chemijos katedra ir fakultetu. Nuo 2002 iki 2024 metų buvo fakulteto senjorų klubo pirmininkas.
Leopoldas Radžiūnas mirė 2025 m. vasario 28 dieną.
