Agnė Andruška: „Pasižvalgykime savyje ir sėkmės kelią tikrai surasime“

Agnė Andruška: „Tapydama paveikslus, aš prarandu erdvės ir laiko jausmą, man tai lyg meditacija, kurioje jaučiu gerą energiją ir užplūstančią ramybę.“

Visai neseniai Širvintas tikraisiais savo namais pasirinkusi Agnė Andruška yra talentinga, jautri, subtiliai jaučianti supantį pasaulį jauna moteris. Dailiame namuke šalia Širvintų su vyru Gintu ir dviem šauniais vaikučiais gyvenanti dailininkė piešia abstrakcijas, veda edukacinius užsiėmimus, yra daugybės po Lietuvą išsibarsčiusių dailės darbų autorė. Nuolat besišypsanti ir iškalbos nestokojanti menininkė Agnė Andruška mielai sutiko „Širvintų kraštui“ papasakoti apie kūrybinio darbo ypatumus, įkvėpimo džiaugsmą bei ateities planus.

-Pirmiausia smalsu sužinoti, kodėl atsisakėte garbingos gydytojo kardiologo profesijos ir visa širdimi nėrėte į meną? Kaip į tokį pasirinkimą sureagavo patys artimiausi žmonės: tėvai, vyras, vaikai? Ar sunku buvo ryžtis kardinaliems pokyčiams?

-Tu negali būti tuo, kuo nesi, priešingai, tu meluoji pats sau ir kitiems. Kitą gal ir gali apgauti, bet savęs juk neapgausi, kūnas gi jaučia, kad meluoji. Ėjimas į ligoninę mane kiekvieną dieną darė vis nelaimingesniu žmogumi. Geras medikas tas, kuris turi pašaukimą, o aš, deja, jo nejaučiau. Buvau gera studentė, bet to negana. Mediką slegia didžiulė atsakomybė, dar didesnis darbo krūvis, bemiegės naktys, nuolatinis stresas. Jį lydi ne tik pacientų šypsenos, bet, deja, ir mirtys, artimųjų ašaros, beviltiškumo jausmas, kai jau niekuo nebegali padėti, kad jau viskas – pabaiga. Visas šitas emocinis krūvis jautriam meniškos sielos žmogui yra dvigubai didesnis, sunkiai pakeliamas. Jis pradeda tave slėgti kaip kokia plyta ant kaklo. Atėjo diena, kai su ta plyta paprasčiausiai tapo per sunku vaikščioti – todėl priėmiau sprendimą išeiti. Pasirinkimai buvo du – arba tu išeini, arba plyta tave nutempia į dugną. Medicina mane subrandino ne tik kaip asmenybę, suvokiančią, kas yra gyvybė ir kas yra mirtis, kad gyvenime reikia džiaugtis kiekviena sekunde. Paradoksalu, bet galimai kaip tik tos patirtys mane ir sugrąžino į meną. Neslėpsiu, tai buvo didelis šokas mano artimiesiems, ypač tėvams – kai dukra įstoja į bene didžiausią konkursą turinčią specialybę – kardiologiją, kai dedami lūkesčiai ir atrodo, jog po kojomis klojasi „tobula“ ir „soti“ karjera. Kažkas palaikė, kažkas mėgino „atvesti į protą“. Labiausiai mane palaikė ir palaiko vyras ir vaikai, jie mato, kokia mama ir žmona dabar yra laiminga. O tai man dar labiau įkvepia rodyti pavyzdį savo vaikams – kad gyvenime reikia daryti tai, kas širdyje, o ne tai, ką tau bando primesti. Reikia suprasti, kad mes turim tik vieną gyvenimą ir turime daryti viską, kad jį nugyventume lamingai.

Agnė Andruška su vyru Gintu.

Esate kilusi iš Šiaulių. Šis didmiestis gerokai nutolęs nuo Širvintų. Kas paskatino įsikurti Širvintose?

-Taip, abu su vyru esame kilę iš Šiaulių, tačiau daugiau nei dešimtmetį gyvenome, studijavome, dirbome Vilniuje. Prisipažinsiu, kad Vilnius niekada nebuvo mūsų svajonių miestas, o ir per tuos metus jis tokiu netapo. Nesijautėme ten laimingi ir visada norėjosi kažkur iš jo ištrūkti. Gimus vaikams, suvokėme, kad Vilniaus – kaip didmiesčio – ritmas yra ne mums. Paprasčiausiai pavargome skubėti, švaistyti laiką kamščiuose, pavargome nuo pilkų daugiabučių, asfalto, nuo mašinomis užkrautų kiemų. Norėjosi gamtos, erdvės, laisvės, ramumos, nuoširdžių ir laimingų aplink žmonių. Svajonių būstui turėjome išsikėlę tam tikrus kriterijus – erdvus namas, erdvus kiemas, gamtos apsuptis, idealu – šalia vandens telkinys, netoli mokykla ir darželis. Taigi kaip tik Širvintose pirmiausiai atradome svajonių būstą ir aplinką, o tada atradome ir pačias Širvintas. Prisipažinsiu, kad iki atsikeldami mes nei karto čia nesame buvę. Bet miestas mus labai sužavėjo – puikiai sutvarkytos sporto ir laisvalaikio erdvės, gamta, upė, dabar ir baseinas su sporto centru, visa reikalinga infrastruktūra. Be to, kaimynai ir širvintiškiai mus labai svetingai pasitiko. Miestas eina teisingu keliu ir labai dėl to džiugu. Be jokio pataikavimo – labai gera ir lengva čia gyventi. Tikrai.

Agnės Andruškos darbai.

-Kokio amžiaus pradėjote piešti? Kada pajutote pašaukimą. Ar Jūsų šeimoje yra dailininkų, muzikantų, poetų, šiaip meniškos sielos žmonių?

-Mano kelias į meną atsirado labai ankstyvoje vaikystėje, vos paėmus teptuką į ranką, būdama kelerių metukų, supratau, kad tai mano širdy. Galėdavau valandų valandas tapyti. Piešiniai netilpo stalčiuose. Mama suko galvą, kur juos visus sudėti. Galėjau, vos pažiūrėjusi į žmogų, nupiešti jo veidą, perpiešti lengvai natiurmortą. Nežinau, iš kur tai, bet jaučiu, kad tai Visatos ar kitų jėgų, kas kuo betikėtų, dovana. Menas gimė kartu su manimi, jis buvo mano sieloje, tik kurį laiką buvo nustumtas į „paraštes“ dėl tų pačių visuomenės primestų standartų, kad menininkas nėra profesija. Pašaukimą jaučiu seniai, dar 12 klasėje buvau tvirtai apsisprendusi stoti į meno kryptį, bet artimieji tada atkalbėjo ir nuėjau medicinos keliu. Mano močiutė buvo aukštosios konditerijos meistrė, vaikystėje matydavau jos dekoruojamus nenusakomo grožio gaminius, jaučiau jos atsidavimą darbui. Žinoma, šeimoje yra ir poetų, ir rašytojų – matyti, kad po dalelę iš visų ir susirinkau.

-Kada, kaip, kur gimsta Jūsų meno kūriniai?

-Aš esu iš savęs pelėda, todėl man asmeniškai labiausiai patinka kurti vakarais. Turiu savo studiją, sau mielą menišką erdvę, todėl meno kūriniai gimsta dažniausiai čia. Kūrybos procesas prasideda nuo puodelio mėgstamos kavos arba arbatos. Kurdama mėgstu klausyti muzikos, dabar daugiausiai prancūziškos. Tai mane nukelia kažkur toli į Provansą, levandų laukus… Neabejotinai tai susiję ir su dabartiniu kūrinių ciklu ir pavasario tematika. Tai mane įkvepia.

Galbūt turite patį brangiausią širdžiai paveikslą? Kuo jis Jums svarbus? Kokias savo kūrybos parodas esate surengusi? Ką darote su nutapytais paveikslais?

-Mano kūriniai lyg vaikai. O pasakyti, kuris vaikas yra mylimiausias, tiesiog neįmanoma. Man jie visi brangūs, išjausti, kiekvienas turi istoriją ir jausmus. Esu surengusi šešias tapybos parodas Vilniuje, Klaipėdoje. Ne taip seniai parodos buvo surengtos ir Širvintų kultūros centre.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Agnės Andruškos nuotraukos

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 10 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.75 (12 įvert.)

1 Atsakymas į "Agnė Andruška: „Pasižvalgykime savyje ir sėkmės kelią tikrai surasime“"

  1. Dainius Graužinis parašė:

    Gyvenime tenka išbandyti įvairius kelius, kol atrandi savąjį, tikrą. Tad viskas gerai dėl tų darbų keitimo. Visgi turi gerą galvą, jei sugebėjai net gydytoja tapti. Reiškia, nepražūsi bet kuriuo atveju.
    Labai smagu, kad atvyksta naujų žmonių į Širvintų rajoną. Čia labai reikia šviežiai, naujai į vietinį gyvenimą galinčių pažvelgti žmonių

Comments are closed.

scroll to top