Jaroslav'as Urbanovič savo rankomis surentė dailų namą, kad patogu būtų gyventi ne tik patiems, bet ir trims atžaloms: sūnums Bartoš'ui ir Šymon'ui bei dukrai Natalijai.
Nekilnojamojo turto „Savas būstas“ vadybininkai teigia jaučiantys kaimo atsigavimo tendencijas. Sodybos dabar yra kur kas populiaresnės už butus. Su gana geru gyvenamuoju namu galima įsigyti už keliasdešimt tūkstančių litų. Pirkėjams ypač patrauklios tos sodybos, kurios nuo didmiesčio yra nutolusios per 20-30 kilometrų. Jauni pirkėjai ieško tokių vietovių, kuriose augtų daug medžių. Dažnam ir pirkti nereikia, belieka įsikurti tėvų arba senelių žemėje. Vieni iš tokių naujakurių gyvena Gudulinės kaime (Jauniūnų seniūnija). Tai Monika ir Jaroslav’as Urbanovič’iai.
– Būtinai parašykite apie Jaroslav’ą ir jo šeimą, – sakė Jauniūnuose sutikti žmonės. – Tai labai darbšti ir šauni šeima.
Teko pažadą tesėti, ieškoti dailaus naujo namuko Gudulinės pakraštyje ir pabendrauti su nuolatiniais „Širvintų krašto“ skaitytojais Urbanovič’iais. Vos įsukus į pagrindinį kaimo kelią, tuoj atsirado dviračiu besivažinėjantis „palydovas“, kuris ir palydėjo iki Jaroslav’o namų. Puikiai atrodo statinys senojo Gudulinės dvaro kaimynystėje, šimtamečių medžių paunksmėje. Galima teigti, kad tai ne eilinis namas, o gana daili pilaitė ant kalniuko, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į už kilometro esančią automagistralę „Vilnius – Panevėžys“.
Gėlių apsuptyje Monika Urbanovič su vaikais.
Kieme pasitiko šeimininkė Monika Urbanovič su sūnumis. Sužinojusi vizito priežastį, jauna moteris labai nustebo, sakėsi tikrai nesitikėjusi sulaukti svečių. Šeimininkas Jaroslav’as tądien buvo išvykęs į Vilnių. Telefonu pasitarusi su vyru, ponia Monika sutiko pasidalyti mintimis apie jaunos šeimos rūpesčius kaime, apie gyvenimą gamtos prieglobstyje.
Urbanovič’iai susituokė prieš 13 metų. Kai jaunimas leidžia šaknis užsienyje, Monika ir Jaroslav’as su džiaugsmu ir didžiausiu entuziazmu atrado kaimą – įsikūrė Jaroslav’o senelių ir tėvų žemėje. Darbštuolis Jaroslav’as savo rankomis nuo pamatų surentė dailų namą, kad patogu būtų gyventi ne tik patiems, bet ir trims atžaloms: sūnums Bartoš’ui ir Šymon’ui bei dukrai Natalijai.
Vaikai parodė gerą šeimos draugą šuniuką Diną.
Paklausta, kaip gimė idėja įsikurti provincijoje, Monika sakė:
– Aš pati esu kilusi iš Lenkijos, iš Silezijos regiono, Opolės miesto, esu baigusi studijas Lenkijos universitete ir įgijusi lenkų kalbos mokytojos diplomą. Atostogavau Lietuvoje ir Maišiagaloje susipažinau su iš šito kaimo kilusiu Jaroslav’u. Jis labai domisi istorija, su didžiausiu entuziazmu aprodė man šį kraštą, papasakojo apie šventvietės atradimą Kukovaičio miške, kalbėjo apie Lietuvos kunigaikščio Algirdo sudeginimo vietą Gudulinės kaime, parodė galimą palaidojimo vietą Turlojiškių pilkapyne. Man visa tai pasirodė labai romantiška, buvau sužavėta, pamilau šį kraštą ir atvykau čia.
Moteris pasakojo, jog iš karto atvažiuoti į Lietuvą ir čia apsigyventi buvo baisoka, nemokėjusi kalbėti lietuviškai, nebuvo pažįstamų žmonių, baugino nežinomas kultūrinis kontekstas. Trejetą metų diplomuota pedagogė Monika dirbo Dūkštų pagrindinėje mokykloje, vėliau darbavosi Vilniaus lenkų kultūros namuose projektų vadove.
– Labai greitai prie visko įpratau, kaimynai pasirodė draugiški, – vieną kitą lenkišką žodį įterpdama, gražiai lietuviškai pasakojo sodybos šeimininkė Monika, – aš lietuviškai išmokau skaitydama laikraštį „Širvintų kraštas“. Labai daug man padėjo Jaroslav’o brolienė Jolanta Urbanovič. Ji man daug patarė, todėl esu jai be galo dėkinga, dabar viskuo esu patenkinta. Mane labai sužavėjo Vilnius, jo istorija, todėl džiaugiuosi, kad turiu galimybę jame nuolat lankytis.
Sodybos kaimynystėje stūkso istorinio Gudulinės dvaro statiniai.
Pašnekovė sakė, jog labai norėjusi gyventi mieste, laiminga yra dabar todėl, kad vyras Jaroslav’as šeimai įrengė miestą kaime. Naujame name yra visi šiuolaikiniai patogumai, Vilnius ranka pasiekiamas, tik keliolika minučių kelio. Abu sutuoktiniai dirba Vilniuje: Monika – laikraščio „Tygodnik Wilenszczyzny“ redaktorė ir korektorė, Jaroslav’as – PZU Lietuva darbuotojas. Vaikai mokosi Vilniaus mokyklose: Natalija – Jono Pauliaus II progimnazijos šeštokė, Bartoš’as – pradinės mokyklos „Vilija“ antrokas, Šymon’as – darželinukas.
– Čia gyventi labai gera, – pasakojo ponia Monika. – Gyvename gamtos prieglobstyje. Gyvenant kaime, nereikia mokėti nuomos, buto mokesčių, nebereikia ieškotis pramogų – jos visos mūsų kieme.
Gyvenimas Gudulinėje – neįkainojamos pamokos Monikos ir Jaroslav’o vaikams. Čia jie gali saugiai bėgioti ne tik po šalia esančio seno dvaro teritoriją, ne tik laisvai vedžiotis šuniuką Diną, bet ir matyti bei padėti dirbantiems tėvams: statybos darbais užsiėmusiam tėčiui bei gėlynuose ir prie daržovių lysvių triūsiančiai mamai.
Sakoma, kad geriausi žmonės yra tie, kurie perduoda jiems gyvenimo įduotą išmintį. Tie, kurie geba išreikšti tai, kas neišreiškiama. Jie tiesiog gyvena, myli gyvenimą, myli aplinkinius, myli gamtą. Toks tas ir Monikos bei Jaroslav’o gyvenimas kaime. Sutuoktiniai moka gyventi ir mylėti – šeimą, vaikus, savo pačių rankomis pastatytus namus… Belieka gražiai šeimai palinkėti didžiausios sėkmės…
Romas Zibalas
