Ar dažnai tenka išgirsti klausimą, kaip gyveni? Matyt, iš karto kyla mintis atsakymui: „Gerai“. O kas būtų, jei pradėtume kitam asmeniui detaliai pasakoti apie savo realius išgyvenimus? Regis, labai paprastas klausimas, bet kuo labiau gilinamės, tuo sunkiau rasti į jį tinkamą atsakymą. Tad būtent šiuo klausimu pradėjau pokalbį su Širvintose augusiu Sauliumi Vasiliausku, kuris šiuo metu studijuoja lietuvių literatūros doktorantūrą, kuria prozos, poezijos, esė žanro tekstus, nuo 2009 m. jo kūryba publikuojama įvairiuose kultūriniuose leidiniuose, o šiais metais Saulius tapo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamo „Pirmosios knygos“ konkurso laureatu prozos kategorijoje.
-Tai nėra paprastas klausimas. Gana dažnai atsakau – „darbingai“ – turiu daug veiklų, rūpesčių. Tačiau toks atsakymas, kaip ir atsakymas „gerai“, tėra socialinis ritualas, nekuriantis dialogo, nevedantis į nuoširdesnį, atviresnį pokalbį. Prisimenu 2005-aisiais pasirodžiusį Gedimino Kajėno esė „Labas, kaip gyveni“, kurioje jis svarstė, kodėl šis klausimas erzina ir kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, atsakytume „mirštu“ (nors tai akivaizdu – visi, anksčiau ar vėliau, mirsime). Toks atsakas veikiausiai suglumintų klausiantįjį, pastatytų jį į keblią situaciją ar net nuvytų šalin. Manau, skubančiame nūdienos pasaulyje mes pamažu prarandame empatijos jausmą, – sako Saulius Vasiliauskas.
Visada kirba užduoti kūrėjams klausimus apie tai, kaip gimsta jų tekstai, kas sukelia minčių proveržį ir pastūmėja iš žodinių griaučių sulipdyti vientisą kūrinį. Vieni įkvėpimą ugdo kiekvieną dieną skirdami rašymui bent po kelias valandas, kiti laukia kažkokio apšvietimo, mūzos apsilankymo, o Saulius teigia, kad šie pasakymai yra per daug romantizuojami. Jis rašo tada, kada nori ir turi idėjų. Tai priklauso nuo aplinkos, poilsio rėžimo, iškylančių atsiminimų, kelionėse patirtų išgyvenimų ir pan. Minčių proveržis neretai užklumpa netikėtai.
-Kartą teko rašyti tekstą pavadinimu „Nagai“, kilusį iš impulso, patirto dalyvaujant mokslinėje konferencijoje. Tiesiog sėdėjau toje konferencijoje, klausiau pranešimo ir pamačiau, jog mano labai ilgi, nenukirpti nagai. Pasidarė nejauku. Jaunas literatūros doktorantas su neprižiūrėtais nagais! Užklupo nerimas, tuo pačiu tai kėlė juoką. Tad pertraukos metu nusprendžiau išeiti namo tų nagų apsikirpti, o galiausiai, užuot tai padaręs, – rašyti teksto. Siužetas dėliojosi taip, jog veikėjas ima svarstyti, kad gal sekretorė turi žirkles, bet kažkaip nepatogu jos klausti: „Ar kerpate mokslininkams nagus?“ Viskas išsivystė iš realios, gyvenimiškos situacijos. Nemažai esu parašęs tekstų tokiu – „gyvenimišku“ – pagrindu.
Turiu močiutę, kuriai dabar jau per šimtą metų. Ji ne tik mokė skaityti, bet ir žaismingai žvelgti į visokias laikinas problemas, daugiau džiaugtis. Vienas tekstas gimė tiesiog iš karts nuo karto užsirašinėtų jos kalbos fragmentų.
Dar vieno teksto – „Ar gali patikėti, kad čia vaikščiojo Dantė?“ – kūrimą primena kelionė traukiniu, kuomet su bičiuliu, muziku, kompozitoriumi Linu Rupšlaukiu sugalvojome pakeliauti po Europą traukiniais. Nusistatėme tik galutinį tikslą – Florenciją, o kaip iki jos nuvykti – dėliojome kelionės metu. Norėjome patirti spontaniškumo žavesį. Įdomu tai, kad pasiekus Florenciją, nebeliko įspūdžio, kurio tikėjomės – visos kelionės metu sukaupėme įspūdžių perteklių. Tą akimirką išmokau pamoką: kelionę turi planuoti vadovaudamasis „geriau mažiau, bet giliau“. Vykusios kelionės esmė – lėtas laikas pasimėgavimui, patyrimui… Na o tada, vaikštant vienoje Veronos aikščių, kurioje kartą per savaitę buriasi jaunimas, gimė naujas kūrinys. Stimulas jam kilo tada, kai vietinis jaunuolis priėjo ir pasakė: „Ar gali patikėti, kad čia vaikščiojo Dantė?“. Tai kėlė nuostabą, juoką, nes ten beveik nėra viešųjų tualetų ir daugelis šlapinasi pakampėse. Tvyrojo siaubingas dvokas nelyg kontrastas „šventiems“ Dantės žingsniams iš praeities.
Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotrauka iš asmeninio Sauliaus albumo
Visą straipsnį skaitykite gegužės 15 d. laikraščio numeryje.