Širvintiškė Jovita Šalaviejūtė, vedama svajonės aplankyti Jungtinę Karalystę, prieš beveik aštuonerius metus išvyko į šią šalį trumpam pasisvečiuoti pas giminaičius ir pilnavertiškai įsiliejo į anglišką kultūrą.
Šiuo metu mergina yra sukūrusi šeimą su anglų tautybės vyriškiu, pakeitusi pavardę iš Šalaviejūtės į Millard ir juodu augina nuostabią dukrą. Svajonė, kuri širvintiškei išsipildė visapusiškai ir trumpalaikės kelionės akimirkos tapo nuolatiniu namų židiniu. Tačiau Jovita neslepia, jog pradžia buvo sunki, teko dirbti įvairiausius darbus, pradedant nuo darbo mėsos fabrike iki darbo tvarkant viešbučio kambarius ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros.
Jovita Šalaviejūtė planavo tik „pasitaupyti ir grįžti“
-Kokios mintys buvo prieš išvykstant? Manei, kad ilgam vyksti ar tam tikram laiko tarpui užsidirbti, pasitaupyti ir grįžti atgal?
-Turėjau daug įvairiausių minčių: „Ar pasiseks? Ar rasiu gerą darbą, būstą? Ar pajėgsiu angliškai susikalbėti?“ ir pan. Planavau tik nuvažiuoti, pasitaupyti ir grįžti atgal. Tačiau nusprendžiau, jog šioje šalyje man yra kur kas geriau gyventi nei Lietuvoje, tad nusprendžiau likti.
-Kokią nuomonę susidarei apie anglų tautybės žmonių gyvenimo įpročius, tradicijas, puoselėjamas vertybes? Ar greitai pavyko įsilieti tarp jų?
-Manau, kad lietuviškos tradicijos yra nuostabios, lyginant su angliškosiomis. Jie neturi Šv. Kūčių vakarienės ir net nežino, kas yra 12 patiekalų ant Kūčių stalo. Jų vienintelė pramoga šventiniu laikotarpiu – pasilinksminimas baruose. Tačiau yra tokių, kurie Kalėdų dieną švenčia su visa šeima, o vėliau išsiskirsto kas kur. Bet, nepaisant to, pritapti ir įsilieti į jų gretas man buvo gana lengva.
„Susitikome atsitiktinai…“
-Ar nejautei kalbos barjero? Vykai mokėdama anglų kalbą ar pramokai gyvendama ten?
-Jutau kalbos barjerą, nes atvykau mokėdama tik tiek, kiek mokė mokykloje. Lyg ir suprasdavau vietinius, bet bijodavau atsakyti ir likti nesuprasta. Tačiau bėgant laikui puikiai pavyko ne tik suprasti, o ir pačiai kalbėti.
-Papasakok, kaip susipažinai su dabartiniu vyru?
-Susitikome atsitiktinai. Mano giminaitės vaikinas dirbo drauge su juo, tad jis mus ir supažindino.
-Tavo vyras yra vyresnis už tave. Ar negąsdino 20 metų skirtumas?
-Manęs skaičius visiškai negąsdina, tačiau visi klausia to paties. Nemanau, kad santykiuose yra svarbus skaičius. Jeigu myli ir gerbi, tai ko daugiau galima norėti.
-Kada ir kur įvyko ypatingas pasipiršimo momentas?
-Visi galvoja, kad tik vyrai privalo pirštis, o mūsų atveju įvyko atvirkščiai. Aš pati jam pasipiršau jo gimimo dienos proga.
-Koks buvo vestuvių planavimas? Kur, prieš kiek laiko ir pagal kurios šalies papročius vyko vestuvės?
-Vestuvių planavimas buvo įtemptas, bet tuo pačiu ir įdomus. Santuoka vyko prieš ketverius metus vienoje iš Anglijos bažnyčių.
Dukra moka lietuviškai vos kelis žodžius
-Kurios šalies papročius stengiatės puoselėti savo šeimoje?
-Labiau stengiuosi puoselėti lietuviškus papročius, nes man tai labai svarbu. Vyras taip pat neprieštarauja, nes jam patinka mūsų šalies tradicijos.
-Turite dukrytę. Kuri kalba jai artimesnė?
-Ji bendrauja angliškai ir lietuvių kalba moka pasakyti vos kelis žodžius. Tačiau visuomet jai kartoju, kad kai tik panorės, tai būtinai išmokysiu ją lietuvių kalbos. Nežadu to daryti prieš jos norą.
-Ar pasiilgsti Lietuvos, mūsų tradicinių patiekalų bei, žinoma, apsilankymų gimtajame Širvintų mieste? Dažnai tenka grįžti?
-Pasiilgstu visko, kas susiję su Lietuva ir stengiuosi bent du kartus per metus apsilankyti.
Jovita Šalaviejūtė dirba bendruomenės globos padėjėja
-Kokia veikla užsiimi šiuo metu?
-Dirbu „Community care assistant“ (Bendruomenės globos padėjėja). Mūsų darbas pasirūpinti senyvo amžiaus žmonėmis, kurie nepajėgia patys savimi pasirūpinti.
–Kokie ateities planai? Buvo minčių visam laikui grįžti į Lietuvą, ar vis dėlto būsimą gyvenimą planuoji Anglijoje?
-Galima sakyti, kad gyvename šia diena ir nežinia, kas mūsų laukia rytoj. Minčių buvo grįžti atgal, nes mano vyrui labai patinka Lietuva ir jis bandė mane kalbinti, kad kraustytumės, tačiau aš vis dvejoju. Manau, kad būtų labai sunku, nes vyras su dukra nekalba ir nesupranta lietuviškai. Be to, reikia turėti būstą, susirasti darbus. Tačiau niekada negali žinoti, gal kada nors ir grįšime. Juk gyvenimas tuo ir žavus, kad yra nenuspėjamas.
Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotraukos iš asmeninio Jovitos albumo