Ne į gera…

Toks gyvenimas

Aukštos kvalifikacijos pedagogai, psichologai, socialiniai darbuotojai… Projektų vykdymas, kompetencijų ugdymas – tai švietimo reformos deklaracijos… Ne vienerius metus ta reforma vyko, vyksta ir, matyt, dar ilgai vyks. Ir kuo ilgesnis procesas, tuo prastesnis rezultatas (kaip ir su tais serialais: kuo daugiau serijų, tuo nuobodžiau žiūrėti). Kažkur pertvarkymų verpetuose tarp skambių „europietiškų“ frazių ir terminų pasimetė tie, kurių labui neva ir skirta ta reforma… Jauna, besiformuojanti asmenybė blaškosi kažkur tarp besireformuojančios švietimo sistemos, nuolat užsiėmusios, „pinigą darančios“ ar viskam abejingos nuo alkoholio apspangusios šeimos ir… įvairiausių pagundų pilnos gatvės, televizoriaus, kompiuterio… Pastarųjų įtaka neabejotinai veiksmingiausia. Ir, deja, ne į gera.

– Būtų mano valia – uždrausčiau televizijose tuos gražiausių krūtinių, užpakaliukų rinkimus, visas ribas peržengiančias šou laidas,- piktinasi garbaus amžiaus moteriškė. – O tie filmai filmai… Ko išmoksta vaikai, jaunimas juos žiūrėdami… Muštynės, pjautynės – vien žiaurumai, moralinis pakrikimas….

Galima būtų moteriškę pavadinti bambekle, kuriai trūksta pakantumo jaunajai kartai, supratimo, bet iš tiesų – verta susimąstyti.

…Tarp kelių daugiabučių Jaunimo-Upelio gatvių namų – sūpynės. Mažyliams. Bet kas uždraus pasisupti ir vyresniems. Vasaros vakarais iki pat vidurnakčio jos lipte aplipusios dvylikamečiais – penkiolikmečiais „vaikinais“ ir „merginomis“. Klyksmai, spygavimai – suprantama, juk jaunimas, natūralu. Bet žodynas – didžiausiam suaugusiam nepraustaburniui toli iki tokių keiksmažodžių. Baisiausia, kad „sodriausi“ keiksmai liejasi iš liaunučių, trapučių mergaičiukių lūpų. Kai kurių iš jų tėvai tikrai girdi, nes čia pat, greta gyvena, butų langai į tą pusę. Bet…, ko gero, jau tiek įprasta, kad ausiai neužkliūva. Žilagalvei kaimynei močiutei, pro langą bandančiai sugėdyti jaunimėlį, atšaunama taip, kad šioji iškart susigūžia ir ne tik langą uždaro, bet ir užuolaidą užsitraukia…

…Kiekvieną rytą pėsčiųjų taku miesto centro link skuba suaugusieji, o iš centro „Atžalyno“ link – mokinukai. Prisimenu dar sovietmečiu girdėtas kažkokio eilėraštuko nuotrupas: „Duokit kelią, duokit kelią, eina vyrai iš darželio…“ Tikra teisybė! Nespėsi pasitraukti – nustums ir dar niuksu į šoną palydės…

Ne ką vyresni savo jėgų perteklių išlieja išstumdydami „teletabius“, išlaužydami medelius, nusiaubdami vaikų darželių kiemus ir pan. Jau nebestebina ne tik rūkantys, bet ir girtaujantys penktokai. Ką jau kalbėti apie vyresnius…

Teko girdėti, kaip vienas pedagogas „guodė“ savo darbu vienoje įmonėje nusivylusį kaimyną: „Na ir kas tau blogai – nei kas apspjaudo, nei „pid…ru“ išvadina. Padirbėtum mano vietoj – pamatytum…“ Štai taip… O norim, kad jaunimas pedagoginį darbą rinktųsi!

Tad „ką daryyyyyt?“ Išties, ką daryt, kai jau lopšelinukas puikiai žino savo teises, bet nežino pareigų… Kas dėl to kaltas? Kas dėl to kentės pirmiausiai? Beje, jau kenčia…

„Man rodos, pirmiausia savo vaikais turėtų labiau rūpintis šeimos,- cituoju buvusios mokytojos Marytės P. laišką. – Dabar jei kas kur atsitiko, visi gręžiasi į mokytojus. Nesąmonė! Visi auklėjimo, elgesio, vertybių formavimo pagrindai dedami šeimoje. O dalis šeimų – patys matome: nuolatinis girtavimas, smurtas, veltėdžiavimas… Arba priešingai: darbui, verslui – visas gyvenimas, o vaikams laiko nebelieka. Kas, kad jie materialiai aprūpinti – kai visko pertekę, irgi kažin ko prisigalvoja. Už nepilnamečių vaikų prasižengimus daug griežčiau reikėtų bausti tėvus. Gal susimąstytų?..“

Gal?..

Aldona Bareckienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+