Tarybiniais laikais Lietuvos kaimuose pieno surinkimo punktai buvo ne tik ekonominė, bet ir socialinė kasdienybės dalis. Jie veikė beveik kiekviename kaime, dažnai įrengti paprastuose svirnuose ar ūkinėse patalpose. Šie punktai tapo vieta, kur susitikdavo kaimo žmonės, aptardavo naujienas ir kartu dalindavosi kasdienio gyvenimo rūpesčiais. Tačiau svarbiausia – jie buvo būdas prisidurti prie kuklaus kolūkietiško atlygio, kuris vien tik iš kolūkio darbo dažnai negarantuodavo pakankamo pragyvenimo.
Rytas kaime prasidėdavo anksti. Vos pamelžus karves, pieną – baltą vargą – reikėdavo ataušinti, kad jis būtų tinkamas pristatyti į surinktuvę. Tuomet prasidėdavo nelengvas darbas – pieno nešimas ar vežimas į surinkimo punktą. Dažnas kaimo žmogus turėjo du bidonėlius po 10 litrų, kuriuos reikėdavo panešti kilometrą ar net du. Kiti, turėję daugiau karvių, pieną veždavo „tačkoje“, įsistatę didžiulį 40 litrų bidoną. Tai buvo fizinės kantrybės ir ištvermės išbandymas, nes keliai dažnai būdavo prasti, o bidonai sunkūs. Nepaisant vargo, žmonės kasdien kartodavo šį ritualą, nes tai buvo vienas iš nedaugelio būdų gauti papildomų pajamų.
Pieno surinkimo punktas buvo savotiškas kaimo centras. Čia kas rytą susirinkdavo apie dvidešimt pieno statytojų. Laukdami pienininko, žmonės kalbėdavosi, dalindavosi naujienomis, aptardavo, kas gero ar blogo nutiko kaime ar kolūkyje. Tokie pokalbiai buvo svarbi bendruomenės gyvenimo dalis – jie stiprino ryšius, kūrė pasitikėjimą ir leido jaustis vieningiems. Pieno pridavimas tapdavo ne tik ekonomine, bet ir socialine veikla, kurioje dalyvavo visa bendruomenė.
Pieno pridavimas buvo būdas prisidurti prie kuklaus kolūkietiško atlygio. Už priduotą pieną žmonės gaudavo keliolika rublių per mėnesį – suma, kuri, nors ir nedidelė, buvo svarbi šeimos biudžetui. Be to, pienininkas dažnai palikdavo lieso pieno – separuoto pieno atliekų, kurios kainavo vos 1 kapeiką už litrą. Šis liesas pienas buvo naudojamas gyvuliams šerti. Tai buvo pigus, bet reikalingas pašaras, padėdavęs išlaikyti kiaules ar kitus ūkio gyvulius.
Dar viena svarbi ekonominė detalė – už tam tikrą kiekį pristatyto pieno suteikdavo teisę nusipirkti kombinuotų pašarų. Tai nebuvo dovana ar nemokama privilegija – reikėjo gauti taloną, kuris suteikdavo galimybę įsigyti „kombikormo“. Dažniausiai tai būdavo žolės miltų granulės, apibarstytos miltų atliekomis. Tokie pašarai buvo vertingi, nes padėdavo išlaikyti gyvulius, o jų gauti be pieno pristatymo buvo beveik neįmanoma. Taigi, norint turėti pašarų, reikėjo gerokai paplušėti – kasdien nešti ar vežti pieną į punktą.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotr. iš Vlado Vilkevičiaus ir Jadvygos Railienės asmeninių albumų
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
