Prabėgo keli mėnesiai nuo tarptautinio ralio „Aplink Lietuvą“ starto. Ralio nugalėtojams buvo įteikta Lietuvos Respublikos Prezidento taurė. Šiose lenktynėse vėl dalyvavo širvintiškiai Algimantas Kojis ir Vytautas Bareckas. Ne tik dalyvavo, tačiau tapo absoliučiais neįgaliųjų klasės nugalėtojais bei pelnė socialinės apsaugos ir darbo ministro taurę. Ekipažui taip pat buvo įteiktas apdovanojimas už Akmenės rajone greičiausiai įveiktą greičio ruožą.
Pas Algimantą į svečius važiavau norėdamas pasikalbėti ne tik apie pomėgį automobilių lenktynėms, tačiau ir sužinoti, iš kur šis žmogus semiasi stiprybės ir optimizmo. Algimantas Kojis ne tik priėmė likimo skirtus iššūkius, bet ir gyvenime pasiekė tiek, kiek ne kiekvienas sveikas būdamas įstengtų. Labai nustebau pamatęs šeimininką mažose dirbtuvėlėse belydantį … aukso gabalėlį…
Į Širvintas Algimantas Kojis vyksta padirbėti savo dirbtuvėlėse
–Jūs esate juvelyras ar šiaip eksperimentuojate su nusibodusiu papuošalu?
-Dirbu UAB „Ūlos juvelyrų studija“, kuri gamina juvelyrinius dirbinius iš aukso, sidabro, perlų, gintaro, pusbrangių ir brangių akmenų, verslo dovanas, ženkliukus, medalius ir valstybinius apdovanojimus, kuria Lietuvos bei užsienio firmų stiliaus elementus. Ten dirbu jau 15 metų. Šiuo metu su šeima gyvenu Vilniuje, tačiau dažnai atvažiuoju ir į Širvintas padirbėti savo dirbtuvėlėse. O šis „lydalas“ bus reikalingas kai kuriems dirbiniams. Gal penkerius metus važinėjau į darbą iš Širvintų, tačiau atsiradus šeimai, nusprendėme įsikurti Vilniuje. Sūnui Martynui jau ketveri metai, žmona Gitana dirba Abromiškių reabilitacijos centre, vaikų skyriuje.
Tai buvo prieš dvidešimt metų…
–Jūs jaunystėje galėjote vaikščioti kaip ir visi… Gal galite priminti tą patį sunkiausią savo gyvenimo momentą, po kurio jūs atsidūrėte neįgaliojo vežimėlyje?
-Prieš 20 metų pakliuvau į avariją. Buvom jauni, „gastroliavome“. Iš pradžių važiavau aš pats, paskui prie vairo atsisėdo draugas. Pavažiavo gal puskilometrį ir apvirto… Patyriau sunkią galvos traumą, todėl avarijos neprisimenu, nes apie tris savaites išbuvau komoje. Daktarai kalbėjo, kad pagal visas „taisykles“ neturėjau išgyventi. Manė, kad jeigu per stebuklą išgyvensiu, tai galiu likti „durnas“. Atgavau sąmonę po truputį, ruseno viltis, kad galėsiu vėl vaikščioti. Gulėjau ligoninėje, galvojau, kad palengva pradėsiu sportuoti, praeisiu reabilitacijos kursą ir atsistosiu ant kojų. Būtent tada ir gavau psichologinį smūgį… Gulėjau palatoje su „seniais“, kurie man be jokių užuolankų paaiškino: „Nusiramink… Tu niekada nebevaikščiosi“. Aišku keletą dienų buvau šoko būsenoje. Bet tai jau praeitis, tai buvo prieš dvidešimt metų.
-Jūsų gyvenimas pasikeitė…
-Viską mokytis reikėjo pradėti nuo nulio, nes buvo likusios tik rankos. Stuburas lūžo labai aukštai, todėl pas mane net lygsvaros jausmo nėra. Jeigu pasilenkiu, norėdamas ką nors paimti nuo žemės, iš karto krentu. Visas liemuo paralyžiuotas, likusios rankos ir galva. Bet per tiek metų jau pripratau, žinau kiek galima atsilošti ar pasilenkti. Pradžioje negalėdavau suvokti, kokiu būdu galima paimti ant žemės nukritusį daiktą. Būdamas tokioje būsenoje pradėjau mokytis gyventi iš naujo. Keitėsi požiūris į pasaulį. Gali, žinoma, sėdėti ir verkšlenti… Tik nuo to niekas nepasikeis. Yra taip, kaip yra…
Algimantas Kojis: „Dabar žaidžiu daugiau krepšinį…“
-Jūs mėgstate sportą ir pats dalyvaujate įvairiose varžybose. Kokiose?
-Yra daug sporto rūšių su vežimėliais. Dabar žaidžiu daugiau krepšinį. Tai ne baudų mėtymas, o normalus krepšinis, tik ant ratų. Yra specialūs sportiniai vežimėliai, mes ne tik kamuolį perduoti galime, mokame jį ir varytis. Jeigu netikite, atvažiuokite į treniruotę Vilniuje. Greičiai būna nemaži, kartais susidūrus skrendi kaip paukštis… Dalyvauju sporto šventėse, kur yra baudų mėtymai, smiginis, slalomas, šaudymas. Anksčiau dalyvaudavau įvairiose varžybose, važinėdavau po visą Lietuvą, tačiau dabar trūksta laiko – darbas, šeima. Šiuo metu lankau porą kartų per savaitę krepšinio treniruotes.
-Važiuojant su paprastu vežimėliu turbūt pavargsta rankos. Ar ne geriau būtų įsigyti elektrinį vežimėlį?
-Čia jau nesąmonė. Pikta, kad tų, kurie priiminėja įstatymus, norėdami palengvinti neįgaliesiems gyvenimą, mąstymas panašus. Jeigu neįgalusis patogiai sėdi, gali lėkti kaip bitė, tai jam nieko daugiau nebereikia… Jeigu mane pasodintų į tokį vežimėlį, man būtų viskas, gyvenimas tuo ir baigtųsi. Niekur nei įlysi, nei išlysi. O kaip, pavyzdžiui, į mašiną įsėdus įsikelti tokį daiktą? O kaip pervažiuoti per slenkstį ar kokią nors kitą panašią kliūtį? Suprantu – elektrinis vežimėlis tinka pagyvenusiems ar sunkiai paeinantiems žmonėms pasivažinėti po miestą.
„Pagalvojus, 8 minutės yra visai nedaug…“
–Jūsų mašina valdoma rankomis. Papasakokite apie pačias varžybas, juk nuo nugalėtojų bendroje įskaitoje atsilikote tik 8 minutėmis…
-Savaime aišku – automobilis valdomas tik rankomis. Pavarų dėžė automatinė. Ralis „Aplink Lietuvą“ vyksta jau seniai, šiais metais jau 25-ą kartą. Prie starto linijos stovėjo virš 60 ekipažų, o finišavo tik 50. Mes bendroje įskaitoje užėmėme 26-ą vietą. Šiais metai iš tikro nemažai gedo, lūžo automobilių. Varžybos tęsėsi tris dienas, nuvažiavome apie 1500 kilometrų, tai, pagalvojus, 8 minutės yra visai nedaug. Mūsų laikas galėtų būti dvigubai mažesnis, jeigu nedarytume žioplų klaidų, ypač slalomuose. Taip kaip mes važiuojame ir su kuo mes važiuojame – tai manau, kad rezultatas labai geras, nes juk varžybose dalyvaujame tik vieną kartą per metus, važiuojame mašina, su kuria turiu važiuoti maksimaliai saugiai, nes jau kitą dieną turiu ja važiuoti į darbą.
Šiemet buvo ir kroso trasos, važiavome miškais. Tačiau daugiausia laiko sugaišome painiuose slalomuose, pavyzdžiui, šiais metais Kėdainiuose beveik 80 procentų ekipažų klydo. Važiavome aerouoste, kuriame buvo primėtyta „fiškių“, tarp kurių reikėjo laviruoti. Greitis didelis, apie 100 kilometrų per valandą, trasos planas – baltas popieriaus lapas su taškais… Realybėje krūva „fiškių“, kurias reikia teisingai apvažiuoti. Turi būti labai atidus ir greitai mąstyti, kartu matyti taškus lape ir kliūtis kelyje.
Pažadėjo – ištesėjo
-Girdėjau, jog šiais metais nebeplanavote dalyvauti ralyje „Aplink Lietuvą“. Nuomonę pakeitėte tik likus kelioms savaitėms iki starto. Kas atsitiko?
-Dalykas tas, kad toks trijų dienų „pasivažinėjimas“ kainuoja apie 1000 eurų. Pirmiausia startinis mokestis. Jeigu laiku susimoki – 250 eurų, jei vėluoji – 300 eurų. Į išlaidas taip pat įeina kuras, maistas, nakvynė, padangos. Pernai mes taip pat savo klasėje užėmėme pirmą vietą, mus apdovanojo, dar gavome porą taurių už greičiausiai įveiktą ratą. Tada nei aš buvau pažįstamas su mere, nei ji, ko gero, nelabai žinojo, kad toks žmogus gyvena Kabaldos kaime. Po visų apdovanojimų merė priėjo, pasveikino, pagyrė, kad garsiname savo Širvintų kraštą. Pasikalbėjome, merė pasidomėjo, gal kažko mums reikia. Padangų, sakau reikia… Tai merė pažadėjo kitais metais padovanoti mums padangas. Galvojau – pažadai gražūs, tačiau ne visada visi tuos pažadus išpildo.
Šiais metais nebegalvojau dalyvauti ralyje. Tačiau žmona vis ragino – važiuok, važiuok… Visi draugai man pavydi, nes kitos žmonos pyksta, jeigu vyrai brangesnę detalę nusiperka, o maniškė kiša paskutinius pinigus ir ragina važiuoti… Likus mėnesiui visgi nusprendžiau dalyvauti. Dėl viso pikto parašiau merei laišką, kuriame paklausiau, ar dar galioja duotas pažadas dėl padangų. Po dienos paskambino – rinkis padangas, startinis mokestis taip pat bus sumokėtas. Patyriau lengvą šoką, nes paklausiau nelabai tikėdamasis, o čia jau kitą dieną – imk ir važiuok.
Pasveikino ir įgėlė…
Taigi, atgal kelio nebebuvo… Apskritai pirmą kartą gyvenime gavau tokią didelę paramą ir dar labai nustebino faktas, kad ją gavau iš valdžios. Prieš metus merė ne tik prie mūsų priėjo, parodė dėmesį, paklausė, gal jums ko nors reikia, tačiau svarbiausia, kad pažadą ištesėjo… Tada mus kartu kažkas nufotografavo, įdėjo nuotrauką į Facebook-ą. Po kiek laiko gaunu žinutę nuo vieno dabartinio Tarybos nario – „Algimantai, sveikinu su pergale, tačiau nuotrauka su Živile Pinskuviene garbės tau nedaro“ ir t.t. Atsakiau, kad visų pirma – tai pirmas žmogus, kuris priėjo svetimame mieste prie nepažįstamo žmogaus, paspaudė ranką, pasveikino, pasiūlė pagalbą, o iš jūsų nė vienas per tiek metų neužėjo ir nepaklausė, gal ko nors trūksta, nors vienas buvęs meras gyvena vos už poros namų… Ir puikiai žinojo, kad gyvenu vienas su mama.
Remigijus Bonikatas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
