Šitų keturių žodžių dėlionių variantai galimi įvairūs… ir visur bus kita prasmė… Tik neslydinėkime ant saldžių žodelių diarėjos… Padėliokim sau…
Jau daug metų, rudenėjant vis gaudavau laišką ir kuklią atvirutę: „Sveikinu su Sąjūdžio jubiliejumi“. Tai Genė iš Stavarygalos kaimo. Kiek jau buvo rudelio lapakryčių be jos? Metai bėga greit. Trumpai padėkodavau. Nieko apie tai daugiau. Jokios šnekos. Ar jai atrodė, kad tai man labai svarbi data? O gal jai pačiai? Tai buvo galimybė pamatyti, o ne, pajausti kažką nepakartojamo galingo… Kaip šauksmą… Kaip gimstant… ar mirštant…
…“…tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro…“
Ir uždarė. Ir koja primynė. Kaip uždaromi tušti užkaltomis langinėmis namai… Ir nueinama… neatsisukant… „ant visados“… ar kaip pasišalinant iš nusikaltimo vietos…
Na, o jeigu be tos diarėjos… Velnias mane nešė į tą galerą… Galėjau tyliai padūsaut kaip a.a. Genė – „O galėjo būti kitaip…“ Bet ne – reikėjo būtinai išsišokti, nagus prikišti… eiti ieškoti perlų ir juos radus – kiaulėms paberti… Ir pėdsaką palikti… O dabar – drebėk… laikai keičiasi… ateis koks nors išverstaskūris ir paklaus… Atmenat, kaip B. Dauguviečio „Žaldokynėje“ drebėjo giliai lovoje į duknas įlindęs aludaris Žaldokas: „Tu ko guli?!“ – „Aha, ateis bolševikas ir paklaus…“ Bepigu buvo Žaldokui… Su bolševiku da susitarsi… O mane senystoj, je prisakys išbandyt cielas 68 lytis, ir paskutinį kvapą išleisiu visų neperleidus, kur jau ten, kaip sako, – atsipalaiduok ir pajausk malonumą… Dabar toks tikėjimas ant šventos Europos ir Amerikos…
O ko aš čia taip iškart apie seksą pradėjau… Ot, ir buvo, bent man pirmi to ženklai. O regis toks rimtas LTSR (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos) Persitvarkymo Sąjūdis – LTSR LPS. Taigi viskas prasidėjo manding rimtai. Klasiokas Meldas (Pranciškus Kalesnykas) dirbo Širvintų LKP (Lietuvos Komunistų partijos (!) nu, kaip baisu… dabar tai jau net ir ne komunistus naikina, net akmeninius paminklus, sako kaip kovidu nuo Petro Cvirkos užkrės visą Vilnių. Bet Cvirka komunistu nebuvo – pletkai.
Taigi, tas mano komunistas brangiausias ir parodė patį pirmą „Atgimimo“ numerį. Atiduok, kam tau? – Neduosiu, sako. Važiuok į Vilnių, į „Minties“ redakciją, o gal kitaip vadinosi, negi aš dabar kelsiuos tikslaus šaltinio ieškoti, tautų istorijos perrašomos…
Nuvažiavau į Vilnių, ten Romualdas Ozolas sėdi. „Registruok grupę, sakau“, – rėkia. Visai ne didus mąstytojas, filosofas. Kitaip, sako, laikraščio negausi. Ot, problema… Pagąsdins, tipo… A, mane?!…
Kolektyvas – keli šimtai vyrų, moteriškių tik apie 30. Laisvė, laisvužė, valia, valužė… Pilna salė! Čebatai parketą tik gremžia… Krizena diedai. Aš pirmą kart, be pasiruošimo, be nieko – prieš juos – į sceną! Kas galvon topterėjo – tą liopterėjau… Anekdotą suskėliau. O, velnias! Bet jis ir dabar tinka! „Guli Sara su meilužiu, jos galva atvira, ano – po kaldra ir va duryse – vyras. Sara rėkia ant vyro: Abram, tu ten?! Tai su kuo aš po velnių miegu, a?“ Nežinia, kaip Abram pasiteisino žmonai – visa salė žvengia. Vyrai dar naršiau ardo kulnais parketą – dabar jie šilti, imk už šlipso, skverno ar ko nori ir nusivesi kur nori… „Vyrai, sakau, pasirodo kaip ta Sara mes nežinojom su kuo miegojom. Pasirodo, tai nebuvo išsivysčiusio socializmo farmacija, tai velniai žino kokia visuomeninė farmacija. Anu, lachudra, lįsk iš po kaldros… darysim Persitvarkymo Sąjūdį. Vienžo, Perestrojką!“ Taip ir gimė vaikelis…
Po to įtraukė verpetas. Į jaučio skūrą nesurašysi istorijų kurios man nutiko… Na, kaip žadėjau, pirmą, apie seksą. Gyvenom su šeima, vyru ir vaikais Širvintų megapolio Kabaldos priemiesty, tiesiai prieš buvusio mero namus. A, tada jis buvo paprastas daktaras. Gyvuliukų. Vidurnakty, gatvėje ties miegamojo langais bliovė skandavo, vyriški balsai: „Lands – ber-gis-lands-ber-gis-lands..“ „Tu su kokiu vokiečiu trinies, kad pijokai bliauna“ praplėšęs akis paklausė diedas ir nelaukęs atsakymo, užsisukė…
„Ieva, ieva, ieva, ieva – išvoliojo tavo pievą… Vai eisiu, eisiu, eisiu aš iš čia, aš čia nebūsiu, ne dainuoja kaimo vaikiščiai dainas apie mane“… Juokingiausia, kad tą pastoviai šnarpliojantį kreivalūpį žmogelį aš pamačiau ir sužinojau jį esant daug vėliau. Dirbo jis tuomet kur reikėjo ir vargo nematė. Kai reikėjo į aukštybes išėjo… čia pavojinga tema… Ma, ją velniai…
Net ir Širvintose, tik du ar trys buvo atsitiktinai pakliuvę… Visi žinojo kur ir ko ėjo ir kas siuntė. Ir kam pastoviai atsiskaitydavo, net nesislėpdami.
Už nieką nepasakysiu jokių pavardžių, nei tų, kas mane sekė dieną naktį pakaitomis, nei kas norėjo iškvosti gudrumu – aš buvau viena. Vienas iš pykčio tarstelėjo: „Dyvliusj ja tebe i dumku hadaju – ty na čysto durna, čy prikidyvaješsia“. Durna – atsakiau. Dar kitas parašė ant skiautelytės, atplėšęs laikraštį – „aš dirbu trim žvalgybom. O tu?“ Aš tada buvau ką tik grįžus iš Armėnijos. Vėl kas topterėjo – tą liopterėjau: „Aš ir Armėnijoj daryčiau tą patį“. Pamąstęs pasakė: „A, tai tu antikomunistė…“ Ne, sakau, aš jiems simpatizuoju.
Ieškojom R. Antinio paminklo. Prieš mėnesį buvau palaidojus motiną. Buvo labai daug mistikos. Labai daug. Kraupios. Dažnai būdavau šalia Čekuolio. Sykį pasakiau, kad sapnavau jo kapą, apaugęs viksvom, o ant antkapio slapyvardis. Jis net krūptelėjo… Pradėjo įtarinėti, kad man kas leido pavartyti KGB archyvus? O ką? Apie 1977 metus pabuvau Vilniaus Centriniam kariniam komisariate… Ką aš ten mačiau? Taigi, imsiu poryti… Suradau savo gimtinės sodybą – kiekvienas krūmas… Taip papuolė…
Taigi, ieškojom paminklo. Aš įpuoliau pas tuometinį KGB vadovą Zenoną Bendinską. Tik po motinos laidotuvių, gal savisaugos jausmas buvo dingęs… Prikibau – viską žinot, kokia boba bažnyčioj susibezda, o čia – nepadedat. Vėliau buvom kalbėję ne kartą. Sykį jis tarstelėjo – jeigu aš ne čia… būčiau su jumis. Nemeluoju. Dar pasakė, kad ginčijosi su ukrainiečiu Vladimiru Kornijenka, jis atseit, netiki kad ir Ukrainoje bus nacionalinis atgimimas. Deja, abi šalys – susinaikino…
Tų istorijų tiek daug. Tiek visokių. Ir žmogiško nuopolio ir iki dabar negaliu prisimint, kad akys ar panosė nesudrėktų. Buvo šiltas metas. Labai ankstų rytą, kaip partizanė atėjo JI. Tikrai neatkartosiu, ką trūkčiojančiu balsu tyliai išvaitojo, mintis tokia: „netikėkit mano vyru, jis meluoja, jis apsimeta, jis ne tas kuo dedasi, jis apgavikas, išdavikas. Tikrai nepamenu ką atsakiau, ar tylėjau – JI dingo ryto migloj…
… Buvo iškeltos trijų Baltijos tautų vėliavos. Taip reikėjo. Naktį MOKYTOJA, apsigobus skara, risčia atbėgo – nuima… tiek patys, aktyviausi, kur jau man iki jų asabų… ir dabar… a, velniai su jais…
… Atlinguoja kaip pasakų puta į Melioracijos valdybą Greitoji pagalba, išlipa su glėbiu blankų – rinkti parašus, kad tarp respublikinė kalba būtų ne rusų, o … anglų. Renki, tipo, nedelsiant. Tai buvo superaktyvi, landi medikė. Aš vėl kaip visad, tylėjau, bet net susvyravau iš situacijos absurdiškumo. Pasijutau blogai. Taip koridoriuje mane užtiko Partinės organizacijos sekretorius Vidmantas Vaškūnas. „Nepergyvenk! Gi matai – provokacija!“ – rėkė. Nerėkti jis nemokėjo. Nuostabus buvo žmogus. Ir iš viso tuo metu mane supo nežemiško gėrio pilni ne žmonės, o angelai. Tik ir laukė, regis ką aš pasakysiu, ko reikia, ką padėt. Ir Vidmantas, ir Povilas, ir Vilius Keliuotis, mokytojas Edvardas Gatelis, Romas Sližauskas, daktaras Antanas Urbonas, tech. darbuotoja Apolonija Palionienė, argi aš pajėgi visus išvardinti? Tai mes visi – katrie neieškojo naudos sau, ir nekasė duobės kitam…
… o tie – kiti? Jie tiesiog nelaimingi…
„Statyti Lietuvos valstybę be istorinės Lietuvos individualybės pažinimo, reikštų eiti pusiau užrištomis akimis į tikslą, kurio ne tik neprimatai, bet ir neprijauti“ – Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas, žurnalas „Mūsų senovė, 1921 m.
Nijolė – Ona Balionienė
Širvintos
