Prieš okupantus – plikomis rankomis

Lietuvos regionų frakcijos seniūnas Jonas Pinskus įsikalusė į Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovų nerimą.

Štai jau artėja į pabaigą 100 dienų, kai Ukrainoje vyksta karas. Dar neseniai buvo sunku patikėti, kad kažkas panašaus galėtų įvykti Europoje, juo labiau iš valstybės, kuri XX a. pati išgyveno kelis pasaulinius karus, pusės. Tačiau realybė tokia, kad savo ambicijas Rusija nutarė išspręsti smurtu ir jėga, o Ukraina tapo pirmuoju barjeru, kurį Rusijai vis dar nepavyko perlipti.

Ir ukrainiečiai, ir visas pasaulis jau suprato: Ukraina gali būti tik pirmoji kliūtis Rusijos kelyje. Tai, kad Ukrainai paramą teikia visas pasaulis, o pirmiausia – NATO blokas, kad į jį prašosi priimamos šimtmečius neutraliomis buvusios Suomija ir Švedija, pati Rusija vertina kaip jai paskelbtą karą.

Susipainiojusi savo interesuose ir metoduose jiems apginti, Rusija gali eskaluoti krizę regione, o kitas žingsnis galėtų būti kuri nors iš NATO šalių. Bent jau tam, kad Rusija galėtų pateisinti savo nesėkmes ir pasaulinę izoliaciją bei jos padarinius, kurie gresia Rusijos sužlugdymu.

Aršiausi Rusijos propagandistai ir politikai seniai neslėpė: Baltijos šalys ir Lenkija, kaip buvusios Rusijos imperijos teritorijos, yra interesų zona ir galėtų sugrįžti į Rusijos federacijos glėbį. Seniai nubraižytas ir galimas scenarijus, kasmet būdavo rengiami didžiuliai kariniai manevrai, kurių metu Rusija ir Baltarusija modeliuodavo, kaip pastarąją satelitę sujungtų vadinamuoju Suvalkų koridoriumi su aneksuota Karaliaučiaus sritimi. Gavę mandatą trumpam valdyti dalį buvusios Rytų Prūsijos, sovietai šią teritoriją tiesiog prisijungė ir pavertė karine baze.

Taigi, galima karinė invazija iš Baltarusijos yra realus scenarijus, todėl Lenkija, Baltijos ir NATO šalys tam turi ruoštis. Tik ar turėtume kuo gintis, kai Ukrainai jau perdavėme nemažai ginkluotės ir technikos. Pagaliau, kariuomenė yra svarbiausia jėga stabdant priešą, tačiau pirmieji su įsiveržusiu priešu kaunasi pasienio tarnybos pareigūnai.

Pasieniečių atstovai sakė, kad jiems keliamas uždavinys išgyventi 25 minutes

Šią savaitę Seime Lietuvos regionų frakcijos atstovai susitiko su Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovais. Pasak frakcijos pirmininko Jono Pinskaus, iš maždaug 4000 narių vienijančios federacijos atstovų jis išgirdo, kad su jais nepanoro susitikti nė viena kita frakcija ar komitetas, nors federacijos atstovai norėjo pasikalbėti apie aktualius šiandienos reikalus ir problemas. Nerimo balsą išgirdo tik Lietuvos regionų frakcijos seniūnas Jonas Pinskus.

Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija išplatino ir kreipimąsi dėl susitikimo, kurį adresavo Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei, visoms Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms.

„Didžiausia pareigūnus atstovaujanti profesinė sąjunga, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija (toliau – LTPF), dėl besitęsiančio karo Ukrainoje ir kitų grėsmių iš Rytų yra sunerimusi, jog Lietuvos valstybės politikai neskiria deramo dėmesio kilusioms problemoms, susijusioms su nacionaliniu saugumu.

Primename, kad būtent LTPF vienijama Nacionalinė pasienio pareigūnų profesinė sąjunga prieš kelerius metus numatė grėsmes, įvardino problemas ir teikė siūlymus dėl spragų, susijusių su valstybės sienos apsauga. Tuomet į Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos prašymus stiprinti valstybės sienos ruožo ties Baltarusija apsaugą, modernizuoti sienos stebėjimą, aprūpinti reikalinga ginkluote ir ekipuote Valstybės sienos apsaugos tarnybą, kaip krašto apsaugos gynybos sistemos dalį, šalies vykdomoji valdžia neatsižvelgė. Tik kilus nelegalių migrantų krizei Baltarusijos pasienyje, tapo akivaizdu, kad Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos iškeltos problemos buvo taiklios ir pagrįstos, o, kaip vėliau paaiškėjo kovojant su krize, realias grėsmes užkardyti galima tik turint reikiamas priemones ir tinkamai tam pasirengus,“ – rašoma šiame kreipimesi ir akcentuojama, kad „Rusijos kariuomenei pradėjus karą Ukrainoje, Lietuvos nacionalinio saugumo lygio klausimai, kuriuos reikia skubiai spręsti, vis dar atidėliojami, o kuriamuose gynybos modeliuose nematome integruotos Valstybės sienos apsaugos tarnybos kaip nacionalinės gynybos dalies. Kalbėdami apie integravimą, turime galvoje gebančią veikti, turinčią reikiamą ginkluotę, pasirengusią, motyvuotą ir finansuojamą Valstybės sienos apsaugos tarnybą“.

Susitikime su vienintele susitikti panorėjusia Lietuvos regionų frakcija federacijos atstovai pakartojo kreipimesi išdėstytus teiginius, jog daugybę metų ši itin svarbi valstybei ir jos nacionaliniam saugumui tarnyba buvo kiek apleista, į jos pastabas dėl grėsmių nebuvo kreipiamas rimtas dėmesys, o finansuoti svarbius projektus atsisakoma motyvuojant lėšų stoka, tad tarnyba turėjo tenkintis trupiniais nuo biudžeto pyrago, o šiandien, praėjus daugiau nei 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, valstybės sieną saugantys pasieniečiai pusiau apginkluoti.

Jonas Pinskus sakė išgirdęs tvirtinimus, kad pasienį saugantys pareigūnai net neturi pakankamai ginklų. Esant reikalui, didesnė jų dalis į mūšį stotų plikomis rankomis. Pareigūnų atstovai ironizavo, kad jiems keliamas uždavinys įsiveržimo atveju atsilaikyti 25 minutes, kol suskubs kariuomenė.

O gal tiek laiko reikia, jog valdantieji saugiai evakuotųsi iš Lietuvos?

„Neturi šautuvo? Palauk, kol nušaus tą, kuris turi!“

  • Iš girdėtų pasakojimų akyse iškyla filmų apie II Pasaulinio karo mūšius prie Stalingrado vaizdai, kuomet sovietai į pirmas linijas metė neapginkluotus karius. Kam trūko ginklų ar šaudmenų, tie juos turėjo užgrobti mūšyje ar paimti iš žuvusio draugo. Gal tai ir buvo įmanoma prieš 80 metų, bet tik ne XXI amžiuje, – baisėjosi Jonas Pinskus. – Europos Sąjungos ir NATO bloko išorinių sienų sargai turi būti apginkluoti moderniausiais ginklais ir šaudmenimis, turi būti pasitelktos naujausios technologijos, o ne „proletariato ginklai“ – grindinio akmenys, kuriuos beliktų svaidyti į per sieną važiuojančius Rusijos ir Baltarusijos tankus.

Jonas Pinskus sakė specialiai pasiteiravęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko konservatoriaus Lauryno Kasčiūno, ar teisingai suprato federacijos atstovų kritiką ir išsakytus faktus. Pasak Seimo nario, Laurynas Kasčiūnas sutiko, kad tiesos tame yra, tačiau patarė nepanikuoti, nes valstybė atseit padės. Juk gynybai ketinama skirti 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), taigi laikui bėgant atsiras ir ginklų kiekvienam, ir net šovinių, kurių federacijos atstovai teigė dabar negaunantys. Gali tik pavieniais ginklais gąsdinti priešus ir lyg vaikai garsiai šūkauti: „tra-ta-ta, pif-paf…“.

Tokie patikinimai Jono Pinskaus nenuramino. Juk aptariamos lėšos yra skiriamos krašto apsaugai, o pasienio apsauga yra pavaldi Vidaus reikalų ministerijai, taigi finansuojama visai kitomis lėšomis. Pagaliau, reikia dabar, o ne tada, kai galbūt nebebus ko apginkluoti. „Patys prieš galimą okupantą stovime plikomis rankomis, o ginkluojame kitus,“ – situaciją įvertino Jonas Pinskus.

Jį stebino ir tai, kad nė viena frakcija nesurado laiko susitikti su teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovais, nors laiko savo interesus ginantiems seksualinių mažumų, gyvūnų globėjų, kvaišalų vartotojų ir pan. atstovams suranda. Negi tai parodo, kokie yra mūsų valdančiųjų prioritetai?

Ar konservatoriai jau pamiršo Medininkų tragediją?

Savo nerimą Jonas Pinskus išsakė ir žinute, kurią paskelbė Facebook’o paskyroje:

„Tik nežinau, ar tikrai skaičiai tokie ir yra, tai jais gal nežaiskite. Bet kad medicininių priemonių ir dabar neturi – faktas.

Valstybės politika, nacionalinis saugumas pagal Ingridą Šimonytę ir Agnę Bilotaitę.

4000 pasieniečių. 200 automatų ir nė vieno šovinio.

Ir užduotis: esant karinei agresijai, 25 minutes užlaikyti priešininkus, kad krašto apsaugos kariuomenė spėtų sureaguoti.

Kitaip sakant – 4000 vidaus reikalų sistemos pareigūnų paliekami „mėsai“. Stovėkite, pareigūnai, priešakinėje linijoje – be ginkluotės, be apsaugos, netgi be jokio dėmesio.

Didžiausia pareigūnus vienijanti profesinė sąjunga – Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, kuri vienija ir Nacionalinę pasienio pareigūnų profesinę sąjungą, – kreipėsi tiek į Premjerę I. Šimonytę, tiek į visas Seimo frakcijas.

Ar sulaukė bent kokio judesio? Sako, kad ne.

Vienintelis susitikimas – Regionų frakcijoje. Po kurio likome šokiruoti.

Pasirodo, apie šią situaciją puikiai žino ir Premjerė, ir Vidaus reikalų ministrė, ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas. Tik jiems dabar svarbiausia – 3 proc. BVP krašto apsaugai.

Ar premjerei Ingridai Šimonytei ir vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei rūpi, kaip pasienyje būtų stabdomi okupantai?

Sutinku. Situacija tokia, kad tai būtina. Tačiau pasieniečiai formaliai – ne krašto apsaugos sistemoje, o vidaus reikalų. Tad ir lieka nebe prioritetas.

Tai pareigūnai, kuriems jau teko dorotis su nelegalių migrantų krize. Tai pareigūnai, kurie numatė galimas grėsmes ir kur kas anksčiau, dar prieš kelerius metus, kreipėsi į vykdomąją valdžią dėl pasienio ruožo su Baltarusija apsaugos stiprinimo, ginkluotės ir ekipuotės, dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos įtraukimo į krašto apsaugos sistemą. Galų gale – tai 4000 Lietuvos piliečių, kažkieno sūnų, brolių, vyrų. Tų, kurie, neduok Dieve, privalės būti pirmi, jei tektų pasitikti priešą. Tų, kurie net dabar susižeidę neturi medicininių priemonių ir tvarsliavos!

Valdantieji konservatoriai! Ar dar prisimenate Medininkų tragediją? Ar sąžinė švari, kai problemą žinote, bet nieko nedarote?“

Nesusidomėjo net buvęs kolega

Kaip galima suprasti iš žinutės, laiko susitikti nesurado ir buvęs premjeras Saulius Skvernelis, kurio adresu federacijos atstovai išsakė nemažai priekaištų. Dabar jis ne tik stambios partijos ir frakcijos atstovas, bet ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Seimo pozicijos lyderis. Buvęs vidaus reikalų ministras. Buvęs Policijos departamento vadovas. Buvęs kolega.

„Matydami, jog net grėsmių akivaizdoje požiūris į Valstybės sienos apsaugos tarnybą mažai keičiasi, nuogąstaujame, jog, galimai, mūsų šalies aukščiausi vadovai, politikai nesupažindinami su pilnos apimties informacija dėl problemų, su kuriomis susiduria Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir kurios tebėra nesprendžiamos.

Valstybės siena – tai durys į mūsų šalį, o pasieniečiai – pirmasis valstybės gynybinis barjeras kilus karinei grėsmei. Todėl šiai struktūrai, komponuojant ir kuriant gynybos planus, taip pat turi būti skirtas dėmesys, tarnyba stiprinama ne žodžiais, valstybės sieną saugantys pasieniečiai privalo būti aprūpinti ir pasirengę ne tik apsaugoti valstybės „duris“, bet ir tvirtai atremti bet kokias provokacijas ar bent jau pasipriešinti agresoriams visa jėga.

Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija siūlo visoms Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms inicijuoti Nacionalinio susitarimo pasirašymą, kuriuo būtų įsipareigojama nuo bendro valstybės biudžeto tam tikrą fiksuotą procentų dalį skirti vidaus tarnybai ir tokiu būdu išspręsti šioje sistemoje glūdinčias problemas, o kartu ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasieniečių integravimą į krašto gynybą,“ – savo rašte premjerei Ingridai Šimonytei ir frakcijų vadovams rašė Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščekienė.

Pareigūnų atstovė akcentavo, kad profesinės sąjungos keliami klausimai yra susiję su nacionaliniu saugumu, federacija susilaiko nuo šių temų eskalavimo viešojo erdvėje, nenori ir nesiekia kelti panikos ar sumaišties, todėl maloniai prašo Ministrės Pirmininkės, Seimo frakcijų susitikti su profesinės sąjungos atstovais jiems patogiu laiku ir kaip galima skubiau bei aptarti pasienio pareigūnų matomas grėsmes, jų svarbą nacionaliniam saugumui ir galimybę inicijuoti Nacionalinį susitarimą vidaus tarnybai stiprinti. Tačiau, kaip buvo pasakyta per susitikimą su Lietuvos regionų frakcija, jos seniūnas Jonas Pinskus vienintelis atsišaukė į nerimo balsą.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
1 (1 įvert.)
scroll to top