Prieš savaitę Seime balsų dauguma buvo nepritarta konservatorių pateiktam siūlymui surengti priešlaikinius Seimo rinkimus. Kai kas tai vadina konservatorių fiasko Seime, tačiau derėtų ieškoti priešingų epitetų. O ir tikėtis, kad siūlymui parlamentarai pritartų, galėjo tik iškritusieji iš medžių.
Kažkuria prasme galima pasakyti, kad šioje situacijoje konservatoriai laimėjo net daugiau, nei planavo, mat siūlymas surengti priešlaikinius rinkimus laimingai sutapo su tą pačią dieną vykusiu Vyriausybės veiklos ataskaitos svarstymu. Išlieję emocijas dėl priešlaikinių rinkimų, politikai tingiai vertino panegirikas Vyriausybės adresu.
Galima pažiūrėti kas nepritarė išankstiniams rinkimams tarp pačių konservatorių. Tai daugiausia sąrašiniai partijos pėstininkai, bet yra ir vienamandatininkų puskarininkių. Tarp nepritarusių daugiau girdėtų pavardžių: Kazys Starkevičius, Algis Strelčiūnas, Rasa Petrauskienė, Audronius Ažubalis, Antanas Čepanonis, Antanas Matulas, Valdas Rakutis, Jurgis Razma, kadencijų kolekcionierius Emanuelis Zingeris, užsienio politikoje susimovęs berniukas mažoras Žygimantas Pavilionis, pedofilija kaltinamą Bartoševičių Seime pakeitęs Vilius Semeška, mums labiausiai žinomas vietinių konservatorių mokymu rašyti skundus „ant Pinskuvienės“, nes juos „gerai ima portalai“…
Galite tikėti, kad buvo balsuota išlaikant nuomonių pliuralizmą partijoje. O aš netikiu. Devyni iš dešimties, kad konservatorių frakcijoje buvo ištraukti degtukai, kam ir kaip balsuoti dėl tokio drastiško pasiūlymo. Pačių konservatorių nenorą perkrauti Seimą iliustruoja ir pasikeitusi premjerės retorika. Dabar ji jau tikina gal kiek pasikarščiavusi dėl atsistatydinimo. Gal rytoj ar poryt išgirsime, kad siūlymas surengti priešlaikinius rinkimus apskritai buvo suprastas neteisingai.
Kad rinkimai į Seimą vyktų jau šį rudenį, reikėjo 3/5 parlamentarų balsų, t. y. 85. Už balsavo 66, prieš – 61, 8 – susilaikė.
14 konservatorių, balsavusių prieš, ir 2 nedalyvavę, iš esmės ir užtikrino, kad išankstiniai rinkimai neįvyktų.
Aišku, teorinė galimybė buvo, kad visi kiti surems pečius prieš konservatorius. Bet tik ne su tradiciniais konservatoriškų projektų gelbėtojais. Vos vienas balsas už išankstinius rinkimus atkeliavo iš Skvernelio „gvardijos“. Per savivaldos rinkimus nenuvertę žadėtų kalnų, skvernelininkai dabar supranta, kad jie turi būti matomi televizorių ekranuose ir portaluose, jog jų nepamirštų rinkėjai. O Seimas – geriausia vieta tam.
Nė vieno palaikymo neatėjo iš darbiečių, kuriems politikos saulutė jau vakarop… Dar metai su uodegėle, praleisti Seime, visam Darbo partijos frakcijos aštuntukui garantuoja padorias pajamas ir duoda laiko susivokti, ką jie veiks likę už borto. Kai kas gal šliesis prie kitų partijų, kai kas ners į verslą, nes vilčių darbiečiams išlikti parlamentine partija bent šiuo metu nėra. Siūlymo perkrauti Seimą nepalaikė nė vienas iš Laisvės partijos parlamentarų, nes jiems galimybė pabūti Seime (ką jau kalbėti apie valdančiąją koaliciją) galbūt yra pirma ir paskutinė gyvenime. Vilniaus pavyzdys parodė, kas šios partijos laukia. Palaikysi dabar, o paskui teks prašinėti, kad kas nupirktų kebabą, kaip to kaulijo už borto likęs Laisvės partijos kandidatas į Seimą ir net vienas galimų kandidatų į sostinės merus Nerijus Vitkauskas, kilęs iš mūsų rajono.
Vieningai prieš išankstinius rinkimus balsavo visi dvylika liberalų, po savivaldos rinkimų praši… net paskutinį didesnį bastioną Klaipėdą ir savo nuoskaudą dabar liejantys pasikandžiodami su konservatoriais, kas iš jų yra mažesni nevykėliai politikoje.
Sukėlę valstybinio masto sumaištį, konservatoriai turi vilties, kad per pusantrų metų situacija bent kiek pasikeis jiems į naudą. Gal per tą laiką susimaus kitos partijos (laukite kompromato ant jų lyderių), o gal bus rasta naujų koalicijos partnerių (laukite vaivorykštinės koalicijos, nors ir ši vaivorykštinė, tik kita prasme).
Akivaizdu, kad konservatoriai turi planą A: išgyventi iki kitų metų pabaigos. Jie supranta, kad kitais metais vyks net treji rinkimai, kurių datos nesutampa. Dvejuose jų numatyti antrieji turai, o rinkimai į Seimą kaip tik bus paskutiniai. Yra viltis, kad kitą rudenį galimybė rinkti ir išsirinkti visiems bus atsibodusi iki gyvo kaulo ir daugelis balsuos „kojomis“. Tai konservatoriams suteiks didelių šansų geriau pasirodyti rinkimuose į šalies parlamentą. Pasižymėdami ištikimu elektoratu, konservatoriai nepraranda vilties, kad mobilizuotas jų rinkėjas vieningomis gretomis ateis prie urnų ir išgelbės partiją nuo kracho. O surengus tuos rinkimus šį rudenį, konservatoriams gali ir nepasisekti – kitų politinių jėgų rinkėjų yra daugiau, jie pikti ir jiems dar neatsibodo rinkti, nes šįmet buvo tik vieneri rinkimai.
Gintaras Bielskis
