Nėra to gero, kas neišeitų į blogą: gal ir būsime žalesni, bet – basi

Kadangi yra dvi Lietuvos – turtinga ir neturtinga, buvo sukurti tik du regionai – Sostinės ir ne sostinės.

Jei Dievas kažkur prideda, tai kažkur ir atima, teigia liaudies išmintis. Išmušė valanda tuo įsitikinti dar kartą.

Žinia, kad šalyje galva aukščiau kitų stovi Sostinės regionas. Vilnius ne tik sukuria didelę dalį pridėtinės vertės, tačiau čia ir gyvenimo lygis aukštesnis. Sostinei tenka daugiausiai investicijų, čia brangiausias nekilnojamasis turtas, net atlyginimai gerokai pranoksta tuos, kuriuos gauna nuošalesnių savivaldybių gyventojai.

Kai afganai ir kurdai migruoja į turtingas Europos Sąjungos šalis, daugumos toje Europos Sąjungoje gyvenančių lietuvių noras – iš neturtingų balbieriškių persikelti į turtingą Vilnių.

Dažniausiai visi Sostinės regiono privalumai siejami tik su Vilniaus miestu, bet jo šešėlis krenta ir ant aplinkinių savivaldybių. Šioms megapolio kaimynystė gera nebent tuo, kad kai sostinėje plačiai puotaujama, kažkiek trupinių nuo turtingo stalo vėjas atpučia ir į Širvintas, Šalčininkus, Švenčionis, kartais net į atokesnę Ukmergę. Na, dar yra kur nuvažiuoti lenkti kuprą už geresnę algą, nors dalį tos algos suryja kasdienis važinėjimas į darbą sostinėje. Bet atokesnės savivaldybėms mums to pavydi, jie mielai trauktų paskui mus, nes šimtas kilometrų kelionei dar niekis, palyginti su tuo, kiek sukarti tektų iš Rokiškio ar Zarasų. Užtat jų uždarbiautojai kelia sparnus į užsienį.

Apie netolygų išsivystymą šalies regionuose kalbėta jau senokai, tam prie socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus šalis net buvo padalyta į regionus. Tik dalytojams kažkodėl pasirodė, kad yra tik dvi Lietuvos – Vilnius ir ne Vilnius, todėl šalis padalyta į Sostinės regioną ir likusią Lietuvą, kuriam suteiktas Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono pavadinimas. Kažkuo tai net primena lenkų generolo Liucijano Želigovskio prieš šimtmetį įkurtą marionetinę Vidurio Lietuvos valstybę. Skirtumas tik tas, kad tada Vidurio Lietuva buvo pavadintas Vilnius ir teritorijos aplink jį, dabar taip vadinami Šiauliai, Biržai, Zarasai, Pasvalys, Ignalina ir kiti nuo sostinės nutolę „užkampiai“, kurių Lietuvos viduriu tikrai vadinti neišeina.

Na, o Sostinės regionui, kad ponas Vilnius neliktų be tarnų, buvo atriektos „kolonijos“ – Vilniaus apskričiai priklausančios kaimiškosios savivaldybės. Taip į „Turtingųjų klubą“ buvo priimtas ir Širvintų rajonas, nors štai Molėtai, esantys arčiau sostinės nei Ukmergė, buvo palikti už klubo durų.

Kai dabar ieškoma kokių nors statistinių duomenų sprendimams pagrįsti, dažnai įrodymams pasitelkiami apibendrinti sostinės regiono skaičiai. Nevykite Dievo į medį aimanuodami, štai kaip mes gyvename!

Rugpjūčio viduryje kažkaip liko neišgirsti įspėjimai, kad iš daugiau kaip 6 milijardų eurų Europos Sąjungos paramos, kuri iki 2027 metų bus investuojama Lietuvoje, Sostinės regionui teks tik trupiniai. Iš kai kurių fondų Vilniui ir jos kolonijoms nubyrės tik iki 15 proc. lėšų.

Kodėl neverkia Vilnius, aišku. Jis pampsta iš sotaus europinio gyvenimo, juk vien tik sostinės dėka visos Vilniaus apskrities (mūsų irgi) bendrasis vidaus produktas „popieriuose“ sudarė 110 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Tuo tarpu likusioje Lietuvoje jis siekia vos 42-77 proc.

Statistiškai Sostinės regionas gudragalvių politikų nuo likusios Lietuvos buvo atskirtas, kad nemažėtų Lietuvai skiriama Europos Sąjungos parama. Nuomonę per dieną tris kartus keitusio Butkevičiaus aplinka tada tvirtino, kad toks regionų padalijimas padės nukreipti daugiau investicijų į mažiau išsivysčiusį regioną (supraskite, likusią Lietuvą), sumažinti ekonominius ir socialinius netolygumus (tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos), taip pat „užtikrins regioninės politikos įgyvendinimo priemonių ilgalaikį poveikį tolygiai ir tvariai plėtrai“.

O kodėl prie sostinės buvo priskirtos ir kaimiškosios savivaldybės, kurios iš esmės nesiskiria nuo likusios Lietuvos, o dėl kai kurių gamtinių ir demografinių niuansų yra net prastesnėje situacijoje, nesusimąstyta. Po penkerių metų praregėta, kad dėl tokio sprendimo „Turtingųjų klubo“ bekelniai eilutėje prie europinių lėšų pamatys špygą.

Pamatę, kokios kriaušės sirpsta ant alksnio šakų, verslininkai jau murma, kad dėl tokio sprendimo įmonės gali išsikelti į kitas apskritis, mat Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui iš Europos Sąjungos fondų tektų 4,6 mlrd. eurų. Jei paskui tokias įmones patrauks ir veikiančios Širvintose, Šalčininkuose, Ukmergėje ar kitoje Vilniaus „kolonijoje“, liksime tik poilsio zona sostinei.

Pajutusi, kuo visa tai gresia, valdžia jau bando sekti pasakas, kad dalis europinių lėšų vis dėlto turėtų nusėsti Sostinės regione. Atseit, lyg tai yra galimybė taip „nutekinti“ 10 proc. Bet, įspėja, tik į „žalesnes ir inovatyvesnes veiklas skatinančias programas“. Dar priduria: jei ne tokia galimybė, tai Sostinės regionui apskritai būtų tekę mažiau kaip 1 proc. Europos Sąjungos paramos.

Gal ir gerai, kad turėsime bent galimybę gyventi žaliau. Tačiau, perfrazuojant kitą žinomą liaudies pastebėjimą, nėra to gero, kas neišeitų į blogą: tam, kad gautume trupinėlį Europos Sąjungos paramos, Sostinės regiono „kolonijos“ turės plačiau atverti ir taip tuštoką savo piniginę. Kai likusi Lietuva projektus kofinansuos prisidėdama 15 proc. nuosavų lėšų, turtingas Vilnius ir jo aplinkinės kolonijos plačiu bajorišku mostu turės skirti net 50 proc.!

Tarsi susigėdusi dėl tokio akibrokšto, Finansų ministerija žada mus papildomai remti iš biudžeto. Taigi, būsime socialiai remiami „Turtingųjų klubo“ nariai…

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+