Napoleono sindromas

Feljetonas


Gulėdavo Dėdė K. Amienas po bulviakasio savajame name, į kurį pavyko iškeisti kuklų butuką daugiabučiame, ir svajodavo: „Geras dalykas būti viršininku. Pasakiau, kad man reikia namo, o tu, žmogau, kraustykis į mano butą, pavaldinys nė nesipriešino. Pasakiau, kad rytoj kasiu bulves, žiū, kokia „šarava“ suėjo. Net maišų pačiam nereikėjo užrišinėti. Bet valdžios – per mažai. Reikia, žiūrėk, kokį menkniekį nupirkti, važiuok į centrą, žeminkis, prašyk, kad leistų, įrodinėk. Jokio savarankiškumo. Turėčiau savo buhalterį, pinigų seifą, daryčiau ką noriu…“

Nuo to laiko Dėdė K. Amienas ėmė vaidinti dar iniciatyvesnį specialistą. Kai važiuodavo į kokį nors pasitarimą, kuriame turėdavo dalyvauti didesni už jį viršininkai, būtinai atsinešdavo nešiojamąjį kompiuterį, atsisėsdavo, kad visi matytų, spaudydavo klavišus ir vis garsiau įrodinėdavo, kad panašioms į jo vadovaujamą įstaigą reikia daug daugiau laisvės.

Ir atsitik tu man taip, kad centre prireikė dar vieno viršininko. Tada ir buvo prisimintas su kompiuteriu vaikštinėjantis Dėdė K. Amienas…

Tapo Dėdė K. Amienas vienu iš vadovų su viena sąlyga – kad niekas neužimtų jo senojo posto. Tegul dirba kas tik nori, bet laikinai, nes, ką žinai, gal netrukus teks grįžti.

Viršininkai sutiko, o ką darys? Pagaliau, tam darbo barui vadovaus pats Dėdė K. Amienas. Kaip nori, taip tegul daro. Įstatyme juk neparašyta, kiek laiko gali eiti pareigas laikinasis direktorius. O kas juodu ant balto neparašyta, tas leidžiama.

Pradėjo viršininkauti Dėdė K. Amienas su didžiausiu entuziazmu. Pačią pirmąją dieną išvijo iš kabineto autoritetingiausio laikraščio žurnalistą, nes jis, pasirodo, išdrįso ateiti be magnetofono ir be kompiuterio. Kaip koks akmens amžiaus žmogysta. Pasakė, kad tokiais niekada nepasitikėjo ir nepasitikės. Be to, ir sūnus kitaip elgtis neleidžia. Pamokė: „Tėvai, nenusileisk“.

Dėdė K. Amienas tuoj pat sušaukė savo pavaldinių konsiliumą. Ir visus prigrasė: „Neturite teisės nė vienas priimti to laikraščio žurnalistų. Įleisti juos į rūmus galima tik iki pirmojo langelio. Ir tik su raštiškais klausimais. Atsakinėti labai trumpai ir slidžiai. Į durnus klausimus iš viso nekreipti jokio dėmesio. Durnumo laipsnį nustatyti asmeniškai. Geriau, kad visi jų klausimai būtų pripažinti durnais“.

Oi, kaip ėmė suktis gyvenimas! Patys paklusniausieji, tie, kurie iš kailio nėrėsi įtikti visiems lig šiol buvusiems viršininkams, vos pamatę to laikraščio žurnalistus, iš tolo ėmė juos plūsti visokiais necencūriniais žodžiais. Šaukė iš visų jėgų, kad Dėdė K. Amienas savo kabinete girdėtų. Kiti susitraukė, išsigando, pasivedę žurnalistą ar žurnalistę už kampo, atsiprašinėjo, prašė, kad ant jų nepyktų, suprastų. Ne jie juk vadovauja visam šiam reikalui…

Ir atsitik tu man taip, kad kažkas kažkokiame renginyje nufotografavo du Dėdės K. Amieno pavaldinius, o nuotraukas išspausdino būtent tas pono nemėgstamas laikraštis. Nebeiškentė Dėdė K. Amienas. Pasikvietė jis tuos žmogelius ir trumpai drūtai tarė: „Tai jūs man nelojalūs? Nežinau, ar galėsime toliau kartu dirbti“… Vėl sušaukė konsiliumą, vėl visus prigrasino, kad jokiu būdu nesifotografuotų. Tokia teisė suteikta tik JAM VIENAM.

Įžengęs į kabinetą išsidrėbė į prabangų krėslą, o širdis net virpėjo iš džiaugsmo – pagaliau jis tapo tikru viršininku. Išsipildė viso gyvenimo svajonė…

Kitą dieną nusipirko Dėdė K.Amienas naują automobilį. Žinoma, už valdiškus pinigus. Suplojo beveik šimtą tūkstančių. Tegul visi iš tolo mato, kas toks atvažiuoja, tegul dreba, tegul visus, kurie trukdo jam gyventi, nuo kelio nuvaiko.

Bet viena aplinkybė Dėdei K. Amienui vis dar nedavė ramybės. Kaip ir anksčiau, neturėjo jis visiško savarankiškumo. Pirkdamas prekių už 10 tūkstančių litų, samdydamas darbininkus už 30 tūkstančių litų, jau turėjo sudaryti komisiją, įrodinėti, kad tą daiktą būtina pirkti, rengti konkursus. Ilgai Dėdė K. Amienas suko galvą, kaip reikia šiukšles iš miesto ir kaimų išvežti, kaip be jokių konkursų pasamdyti savus darbininkus? Pavyko, bet kiek visokių apkalbų, visokių kaltinimų… Norėjo pirkti draugo „prichvatizuotą“ sovietmečio laikų fermą. Ir vėl vien trukdymai. Net koktu prisiminti.

Išeitis atėjo prieš pat Visų šventųjų dieną. Prisiminė Dėdė K. Amienas, kad jis į valdžią iškilo, kaip tikinčiųjų atstovas. Jau ruošėsi melstis, bet sutrukdė į galvą šovusi geniali mintis. O kodėl jis negalįs pakeisti tų nelemtų mažų skaičių Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėse į didesnius? Įstatymas, sako, to daryti nedraudžia. Atvažiavo kitą rytą į darbą šviečiantis kaip saulė danguje. Tai bent Dievo apvaizda.

Liepė teisininkams atnešti senąsias Viešųjų pirkimų taisykles, kuriose tuoj pat raudonu šratinuku šešioliktajame ir šimtas antrajame straipsniuose suraitė: „Komisiją reikia sudaryti tik tada, kai pirkinio vertė yra didesnė negu 95 tūkstančiai, o perkamų darbų vertė – daugiau kaip 450 tūkstančių litų. Šimtas dvidešimt penktąjį straipsnį pakeitė taip: „Jei pirkimus reikia atlikti greitai, apklausti galima ir vieną pirkėją“.

Po dar vieno kito Dėdės K. Amieno prisilietimo prie dokumento, pagal naująją aktualiąją Viešųjų supaprastintų pirkimų redakciją apie tokius mažos vertės pirkimus tapo nebeprivaloma niekur skelbti, nebereikia tokių „smulkmenų“ net registruoti pirkimų žurnale.

Apsidraudė Dėdė K. Amienas ir nuo nelauktų likimo smūgių. O ką žinai, gal teks kada nors samdyti darbininkus atlikti dar brangesnius darbus arba pirkti dar brangesnius daiktus. Todėl septynioliktame straipsnyje parašė, kad įstaigos vadovas (suprask, jis pats) gali neatsižvelgti į nurodytas pinigų sumas ir nesudaryti pirkimo komisijos dar brangesniems pirkiniams…

„Dabar tegul pašvilpia man į ūsą, nieko nebijau. Visus darbus mano vadovaujamoje teritorijoje atliks tik mano draugai, darbams naudos tik mano draugų parduodamas medžiagas, niekam neatsiskaitinėsiu ir nieko nebijosiu“, – didžiuojasi savo racionalizacija Dėdė K. Amienas.

O gal kas nors pasakys Dėdei: „Ša“? Kituose rajonuose juk Viešųjų pirkimų taisyklėse tokių racionalizacijų niekas nedaro. Net paties didžiausio Vilniaus rajono vadovai sutinka, kad mažos vertės pirkimai būtų apriboti dešimtimis, o ne šimtais tūkstančių litų.

Bet tikriausiai niekas neišdrįs nė pirštelio pajudinti, nes „Širvintų kašto“ žurnalistai išsiaiškino, kad pagal naująsias Viešųjų pirkimų taisykles, Dėdė K. Amienas yra pats galingiausias vadovas visoje Lietuvoje. Tikras Napoleonas! ŠLOVĖ KARALIUI! TEGYVUOJA DĖDĖS K.AMIENAI!

Steponas Liktoravičius

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

20 Atsakymų į “Napoleono sindromas”

  1. INTA parašė:

    Darosi,brolyčiai,aišku,kad iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms gyvybinėms reikmėms pritrūks pinigų.Ir ne vietos valdžia čia kalta,kad jų nėra.Bet už savo moralę ir už norą aprūpinti tik savo užpakalį komfortu ir už pinigų išleidimą brangiam automobiliui,puikiai žinant,kokia grėsminga situacija rajone- čia jau aukštasis valdžios pilotažas…Nereik įžeist Napoleono-jis savo kareivėliais dar rūpinosi…Man tai liūdna,kad mūsų rajono politikams tai atrodo normalu,nors už tokius dalykėlius atsakyti prieš žmones yra tiesiog neišvengiama…

  2. TnX parašė:

    Man pasistojo toks klausimas: Jei viskas čia – tiesa, tai kodėl iškraipoma pavardė???

  3. Juozukas parašė:

    Tikrai geras straipsnis.

  4. nu parašė:

    taigi živilytė turi patirties tai pagal save visus nori nuteplioti.Nors ką gali žinoti, gal savivalė ir dabar tokia, nes tas direktorius krikščionis tipo, o jo dakatarka taigi parsidavė per rinkimus.

  5. Tipui parašė:

    Iš padorių žmonių niekas nesityčioja. O jei kažkas dešimtis metų trunkančiu amoraliu elgesiu išprovokuoja adekvačią reakciją, – pats kaltas.

  6. Ignas parašė:

    Stepai,ką Tu čia smulkmenomis užsiimi ir niekus rašinėji-lyg mes Kamieno nežinotume.

    Geriau pažiūrėk,kiek laipsnių šilumos šiandien mano vaiko darželio grupėje,kokie ten langai ir šeštadienio valdžios laikrašty Krašto naujienos antrame puslapyje panagrinėk trečią iš valdžios nurodytų prioritetų 2009metams…

  7. Tipas parašė:

    Arūnai,aš atspėjau,apie ką čia…Bet man kilo klausimas ,kokiais sifilitikais reiktų vadinti tuos ,kurie viešai tyčiojasi iš žmonių išorės ?Chamo sąvokos čia neužtektų ko gero…

  8. Arūnas parašė:

    Dieve Dieve, į tą žvairą asilą šlykštu žiūrėt ir dar šlykščiau skaityt. Pilvota mazgotė ir moralinė padugnė. Atspėkit mįslę: kas sovietiniais laikais buvo pirmas komunistas ir vaikams mokykloje plovė smegenis ? O kas prasidėjus perestroikai pasidarė pirmas gorbačiovo šalininkas ir tapo blaivininkų sambūrio miestelyje vadovu ? O kas prasidėjus sąjūdžiui tapo pirmas mistelio katalikas, garsiausiai bažnyčioje bubenantis poterius ? Rašytojas Grušas vartojo tokį posakį: moralinis sifilitikas. Atspėkit, apie ką čia ?

  9. tam As parašė:

    o už bulvių kasimą kartais ir pilstuku „pamokėdavo“, kodėl apie tai nerašyti, direktoriui tai tik autoritetą turėtų pastiprinti – matot koks „dosnus“ buvo…

  10. nu parašė:

    Nesuprantu, kam cia Liktoraviciu kaltinat? Jis tik darbuotojas ir dirba seimininkui. Negi dazytojas nuejes pas uzsakova gali savaip dazyti sienas, juk tuoj pat gaus atstavke ir jokio atlygio. Ir cia tas pats juk jis dirba uzsakovui ir raso ta ka liepia seimininkas. Kiekvienas turim uzsidirbti duona ir nera cia ko kaltyti zurnalisto. Dirbs pas kita rasys kitaip. Cia viskas naturalu ir nereikia varyt ant nekalto rasytojo.

  11. Meska parašė:

    Na varot varot jus ant ne jums pavaldziu.Bet gal gerai,man patiko sitas straipsnis.As pvz nieko nezinojau apie vadovu darbus.

  12. As parašė:

    Ponas Liktoravičiau argi jūsų spaudoje nėra apie ką daugiau rašyti tik kaip kaškas kažkada laukuose bulves kasa ?
    Man tai visiškai neidomu , man reikia normalios informacijos apie šiandien ir ateityje vykstančius dalykus Širvintose
    Jeigu jums truksta informacijos tai Jus kreipkitės ne pas Pinsku o pas LIAUDI !!!!!!!!!!!!!

  13. oho parašė:

    pagaliau didesnė pusė tiesos apie jo darbus, tiesa, ne visus parašyta, o galėtų būti pratęsimas… laukiu straipsnio apie jo vertybes,moralės atsisakymo dėl lovio…

  14. olia parašė:

    Stepai, Stepai, kaip tu taip nusiritai. Nejau tau pačiam, nešlykštu. Per pilvą nieko nesuvoki.

  15. Irena parašė:

    Liktoravičiui jau senai stogas nučiuožęs, pardažnaja skura…

  16. jojo parašė:

    gal ir perdaug tu aptarimu i vienus vartus,bet tiesa straipsnyje yra

  17. zz parašė:

    Zivilytes ilgites? Pinskus uzsakomasias pasakas perka?

  18. va parašė:

    bet,kad pradžioje kaip elgesi mokykloje tai tiesa.. visi mokyklos darbininkai ir laukuose pas ji dirbo ir apie nama.. bet manau lazda turi du galus ir dievas yra.. uz blogus darbus geru nebuna atlyginama..

  19. desimtukas parašė:

    Kas teisybė – tas ne melas:)

  20. makaronas parašė:

    Išdurnėjote jau visiškai. Liktoravičiau, eik pas daktarą. Jau laikas.

Comments are closed.

scroll to top
+