„Lengviau kupranugariui išlįsti per adatos skylutę nei atleisti iš tarnybos valdininką“, – pažiūrėję į mus, šiandien savo seną patarlę apie turtuolio galimybę patekti į rojų pataisytų arabai. Tai privačiame versle galima darbuotojui pasakyti, kad jis atleidžiamas, ir tokio savo sprendimo visai nemotyvuoti. O štai valstybės tarnyboje valdininką gina daugybė įvairių barjerų, kuriuos vis dėlto įveikus dar lieka galimybė per teismą grįžti į turėtą šiltą vietelę, jei tik pasikėsinamą į prigimtinę valdininko teisę saldžiai gyventi biudžeto, t. y. visų mūsų sąskaita.
Apie valdininkus gal tiek daug nekalbėtume, jei ne Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė, užregistravusi Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, kuriomis siūloma „baigti vyresnio amžiaus valstybės tarnautojų diskriminaciją dėl amžiaus“.
„Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinta 65 metų amžiaus riba priimant asmenis į valstybės tarnybą, o jeigu asmuo sulaukia šio amžiaus būdamas valstybės tarnautoju, tai jo galimybės tęsti tarnybą yra griežtai ribojamos. Tokia garbaus amžiaus žmonių diskriminacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lygių galimybių įstatymui ir Europos Sąjungos teisei“, – vyriausią Seimo narę Birutę Vėsaitę cituoja socialdemokratų partija savo pranešime spaudai.
Šiuo metu Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta, kad valstybės tarnautoju gali tapti asmuo, kuris yra ne vyresnis kaip 65 metų, t. y. nepasiekęs pensinio amžiaus. Pagal galiojantį įstatymą, valstybės tarnautojas automatiškai atleidžiamas iš pareigų, kai jam sukanka 65 metai.
Birutei Vėsaitei rugpjūtį sukaks 74-eri, tačiau Seimo nariams minėta amžiaus riba netaikoma, nes jie nelaikomi valstybės tarnautojais. Be jos, tokių ilgamečių yra daugiau, ypač tarp pačių socialdemokratų: Juozui Olekui šįmet sukaks 70, Algirdui Sysui – 71-eri, Rimantui Sinkevičiui – 73-eji, Remigijui Motuzui – 69-eri, Juliui Sabatauskui – 68-eri.
Tarp Seimo senjorų – ir demokratas Zigmantas Balčytis, kuriam lapkritį sukaks 72-eji.
Kai kurie jų gyvenime nieko daugiau neveikė, kaip tik gyveno kitų išlaikomi – vadovavo, valdė, nurodinėjo, žadėjo, tuščiažodžiavo, kurpė intrigas, vieni kitiems kaišiojo pagalius į ratus.
1962 metų balandį gimęs Algirdas Stončaitis pernai nesėkmingai kandidatavo į Seimą Deltuvos pietinėje apygardoje, kurią sudaro ir Širvintų rajonas. Nepatekęs į Seimą, buvęs Minsko milicijos mokyklos absolventas ir buvęs Seimo narys neliko be duonos kąsnio. Valdžią pasidalijusi naujoji trijulė Sauliaus Skvernelio bendražygį nedelsdama paskyrė Seimo kancleriu. „Vardanlietuvininkas“ šiame poste pakeitė pernai pavasarį dėl nepasitikėjimo atleistą Modestą Gelbūdą. Tada visuomenininkas Andrius Tapinas manė, kad kancleris atleistas dėl to, kad leido akcijai „Skaidrinam“ peržiūrėti Seimo narių parlamentinių išlaidų čekius.
Seimo kanclerio postas yra reglamentuotas kaip valstybės tarnyba. Seimo kancleris skiriamas 5 metų laikotarpiui, tačiau po dvejų metų Sauliaus Skvernelio kovų bičiuliui kaip tik sukaks 65-eri.
Kažkuria prasme siūlydama valdininkijai teisę į valstybines laidotuves, Birutė Vėsaite pažymi, kad jos pakeitimai leis sumažinti ir teisinį neapibrėžtumą, su kuriuo susiduria vyresni tarnautojai: jie kasmet turi prašyti pratęsti jų tarnybą. Taigi, anot Vėsaitės, po dvejų metų ir Stončaitis pradėtų rašinėti tokius prašymus, tik ar iki to laiko galimai pasikeisianti dauguma Seime į tai atsižvelgs?
Gal nesigilinkime į niuansus, kaip įstatymas traktuoja tokias aukštas pareigas kaip Seimo kancleris ir jų atžvilgiu taikomą amžiaus cenzą, ar egzistuoja išimtys ir saugikliai. Tačiau galima nesiginčyti, kad ši aplinkybė po dvejų metų tikrai pritrauks visuomenės dėmesį. Nenoromis peršasi mintis, kad Vėsaitės noras ginti vyresnio amžiaus valstybės tarnautojus gali būti susietas būtent su šia aplinkybe.
Kai Lietuvoje jau daug metų pažymima, kad didžiausias iššūkis kyla darbo rinkoje savo vietos ieškantiems priešpensinio amžiaus žmonėms, galbūt nuo to ir reikėtų pradėti. Jei dabar egzistuoja reikalavimas, kad didesnėse įmonėse atitinkamą procentą darbuotojų sudarytų neįgalieji, galbūt reikėtų kažką panašaus numatyti ir dėl vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimo. Bet nepradėti garantuotas pensines pajamas gausiančių valdininkų reikalus spręsti nuo garantijų valstybės tarnyboje. Kad ir kaip socialdemokratai raukysis, tačiau jų prastumtos pataisos galės būti vadinamos „Stončaičio garantijų įstatymu“.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
