Kodėl Stončaičio mokesčiai aplenkia Širvintų rajoną?

Likus mėnesiui iki Seimo rinkimų daugės dėmesio politikams, kurie apsisprendė dar ketveriems metams tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms. Savo ruožtu, ir patys politikai neriasi iš kailio, kad save parodyti patrauklesniais, vertesniais užsėsti vieną iš 141 kėdės Seime.

Kai kas sako, kad ta parlamentaro kėdė yra dygliuota, labai nepatogi, ne taip jau dosniai patepta, kaip derėtų, tačiau iš to, kad į vieną Seimo nario vietą pretenduoja atsisėsti net 12 kandidatų, išduoda, jog kalbos apie tariamą šių pareigų nepatogumą kiek prasilenkia su tikrove. Juk net norą vadovauti Lietuvos krepšinio federacijai pareiškė vos du pretendentai. O juk krepšinis laikomas antrąja lietuvių religija ir, logiškai galvojant, prie šio sosto turėtų išsirikiuoti kilometrinės norinčiųjų eilės. Kiekvienas lietuvis, nekalbant jau apie specialistus, save laiko didžiausiu šios srities profesionalu, todėl būriai gal sutiktų net primokėti už galimybę pavaišinti sprigtu nacionalinės rinktinės trenerį ar tritaškį eilinį kartą prametusį Brazdeikį.

Rugpjūčio pabaigoje teko pustrečios valandos sugaišti klausantis vieną Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) posėdį, kuriame buvo nagrinėjama, ar vienas kandidatas į Seimą papirkinėjo rinkėjus. Ši tema tapo ypač aktuali patvirtinus konservatorių apsėklintą, išnešiotą ir skausmuose pagimdytą naująjį Rinkimų kodeksą, smarkiai sujaukusį papirkinėjimo ir rinkimų agitacijos sąvokas. Ko gero, būtų sunku surasti politiką ar žiniasklaidininką, kuris galėtų vienareikšmiškai įvertinti pažeidimo ar agitacijos požymius. Tai, kaip matyti, neklysdama gali padaryti tik pati VRK, vadovaudamasi „giliu vidiniu įsitikinimu“. Kaip aiškina VRK, ne tik negalima dalinti dovanų rinkėjams, bet ir renginių metu patartina vengti situacijų, kai politikai gali būti suprasti kaip tiesiogiai ar netiesiogiai perkantys rinkėjų balsus, pavyzdžiui – pilstantys sriubą, pjaustantys pyragus, dalinantys kitokius maisto produktus, gėles, namų apyvokos daiktus ar bet kokius kitus daiktus, turinčius materialinę vertę arba teikiantys paslaugas visuomenės susibūrimų metu.

Štai įteikei Kiaukliuose puoduką su Seimo simbolika – jau esi pažeidėjęs, nes puodukas yra kažkiek tai vertinga dovana. Pinigus kainuoja ir gėlės, jei jų nepriskynei pakelės griovyje.

Kadangi VRK formuojama ir iš politinių partijų deleguotų komisijos narių, ne kartą kildavo įspūdis, kad svarstymai išduoda politinius susitarimus. Štai kažkas Seime palaikė konservatorius, kad senoliui būtų pripažintas daug aistrų kėlęs valstybės vadovo statusas, per VRK svarstymus valdančiųjų delegatai pasirodė ne tokie kategoriški svarstomam palaikytojų atstovui.

Tačiau šįkart nesinori kalbėti apie tai. Pustrečios valandos prasiklausius diskusijas bei išvedžiojimus apie Seimo statutą, Seimo nario pareigas ir tai, ar apdovanojimų ir dovanų teikimas yra jo pareiga, ar siekis palenkti balsuoti, ar yra normalu, kai daugiamandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys „turistauja“ per Lietuvą susitikinėdamas su potencialiais rinkėjais ir juos apipila padėkų raštais, nuosėdų paliko svarstomo Seimo nario Algirdo Stončaičio pasisakymai. To paties, kurio veidas į mus žiūri nuo gyvenamųjų namų sienų, pievose prismaigstytų tentų ir prie prekybos centro specialiai parkuojamo automobilio, kuris atima parkavimo vietą iš sunkiai vaikštančių senjorų.

Pirmiausia, susidarė įspūdis, kad 42-antrus metus, kaip jis ne kartą pabrėžė, Širvintų rajone, Liukonyse, su šeima „faktiškai gyvenantis“ politikas nelabai gaudosi, kad Širvintos ir Ukmergė, kur jo dalyvauta renginiuose ir kur jis buvo įtariamas papirkinėjęs rinkėjus, yra skirtingose savivaldybėse. Apibendrinant, su Skverneliu Karbauskį ant ledo palikęs dabartinis „vardanlietuvininkas“ komisiją įtikinėjo, kad Ukmergėje jo buvo lankytasi ne dėl to, kad jis kandidatuoja šioje rinkimų apygardoje, o todėl, kad jis yra šių kraštų gyventojas. Gal Stončaitis įsivaizduoja, kad Širvintų rajonas ir Liukonys vis dar yra prieš pusę amžiaus egzistavusio Smėlių rajono, kuriam priklausė ir pusė Ukmergės, dalis? O gal jis dar gyvena tarpukariu, kai Gelvonų valsčius priklausė Ukmergės apskričiai? Šiaip ar taip, politikas nuo 2023 metų lapkričio pabaigos iki šių metų gegužės vidurio net 8 kartus „be jokios rinkiminės potekstės“ dalyvavo ar gavo kvietimus dalyvauti net 8 skirtinguose viešuose renginiuose Ukmergėje. Tuo tarpu Širvintų rajoną, kaip rodo VRK posėdžio protokolas, per tą patį laikotarpį jis tik du kartus pamalonino savo dėmesiu.

„Faktinė gyvenamoji vieta“ Liukonyse tapo tuo arkliuku, kurį posėdžio metu Seimo narys apsižergė ne kartą. Susidarė nuomonė, kad gyvendamas čia, Algirdas Stonačaitis tiesiog negalėjo nedalyvauti renginiuose Ukmergėje, kadangi jis atstovauja Liukonių žmonėms, kurie į jį kreipiasi, Stončaitis yra jų valdžia ir šios bendruomenės narys. O tai, kad iki jam pradėjus lankytis Ukmergėje jau buvo paskelbta, jog Širvintų rajonas ir dalis Ukmergės rajono su Ukmergės miestu yra priskirtas tai pačiai rinkimų apygardai, yra nesusiję ir su tikrąja dalyvavimo priežastimi nieko bendro neturi. Minsko aukštąją milicijos mokyklą baigęs ir, jo paties žodžiais, „šiokią tokią teisininko patirtį“ turintis žmogus, iki pirmos liepos pusės dar ketino varžytis Žemaitijoje.

Ir, beje, įžūliai melavo. Apie tai, kad ponas Stončaitis ketina kandidatuoti būtent šioje apygardoje, dar 2023 metų lapkričio 7 dieną („gera diena“ kreiptis į tautą!) buvo paskelbta Ukmergės „vardanlietuvininkų“ paskyroje, o kitą dieną ši žinia pasirodė ir paties politiko asmeninėje paskyroje.

Nepatikėjusieji Stončaičio išvedžiojimais primins, kad melo kojos yra trumpos. Tačiau tokiems buvęs milicininkas galėtų pasakyti, jog nebūtina eiti, jeigu galima važiuoti.

Gal su geografija „šiokiam tokiam teisininkui“ yra problemų, tačiau neturėtų būti spragų supratime apie įstatymus, nes Seimo narys pats yra įstatymų leidėjas. Kam jau kam, o Seimo nariui turėtų būti gerai žinoma, kad mūsų šalyje gyventojų pajamų mokestis mokamas į savivaldybių, kuriose jie yra deklaravę gyvenamąją vietą, biudžetus. Didžiuosiuose miestuose savivaldybėms tenka tik dalis to mokesčio, kita pervedama į valstybės biudžetą, o štai regionuose savivaldybėms tenka visas gyventojo sumokamas mokestis. Kuo daugiau žmonių yra deklaravę gyvenamąją vietą, sakykime, Širvintų rajone, tuo daugiau pinigų gauna mūsų savivaldybės biudžetas.

Tačiau, kaip buvo pagarsinta VRK posėdyje, 42-us metus Širvintų rajone „faktiškai“ su šeima gyvenančio pono Stončaičio deklaruota gyvenamoji vieta yra kitur. O juk tikrai ne minimalų atlygį už savo darbą gaunantis Seimo narys galėtų būti savo krašto patriotas ir galėtų gana apčiuopiamai prisidėti prie vietos biudžeto formavimo, užuot šiaip naudojęsis visu tuo gerbūviu, kurį sukuria ne tiek jau daug iš gyventojų mokesčio praturtėjanti Širvintų rajono savivaldybė.

Žinoma, nėra privaloma ir nėra būtina šlepetes laikyti Liukonyse, kol Stončaitis nekandidatuoja vietos savivaldos rinkimuose. O ir visi mes esame tos pačios valstybės gyventojai. Tik jei bandoma ne kartą pasiteisinti tuo, kad esi šio krašto gyventojas, tai ir derėtų sąžiningu išlikti iki galo. Bent jau prieš vietos gyventojus, kuriems, VRK posėdyje nuskambėjusiais Stončaičio žodžiais, jis yra valdžia. Tiesiog toks būtų čia gyvenamąją vietą deklaravusio ir faktinės gyvenamosios vietos savivaldybei mokesčius atiduodančio gyventojo pageidavimas.

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top