Paposėdžiavę socialdemokratai savo vado Jonavos mero Sinkevičiaus lūpomis pranešė, kad vis dėlto nutraukia santuoką su Žemaitaičio „Nemuno aušra“.
Dar iš vakaro atrodė, kad iš didelio debesies bus mažai lietaus, nes komunikuojamos nuomonės partijos viršūnėlėse labai skyrėsi. Vieniems, kaip Seimo pirmininkui Olekui, atrodė, jog partnerystė su Žemaitaičiu yra laiminga, o kitos permainos – nebūtinos. Galbūt taip norėta pasiųsti Žemaitaičiui melagingą signalą, kad jo išmetimas iš koalicijos rašytas šakėmis ant vandens. Žodžiu, gal ir išmesim, kai ant alksnio prisirps kriaušės. Kaip būtų pasijautę socialdemokratai, jei likus pusvalandžiui iki jų pasitarimo, Žemaitaitis būtų surengęs spaudos konferenciją ir pareiškęs, kad „Nemuno aušra“ pati palieka koaliciją? Vietoje visiems ant padėklo pateikto partinio ryžtingumo socialdemokratams tai būtų buvęs spyris tarp kojų.
Apskritai šis politinis žaidimas kažkuo primena tą, kai šeimoje varžomasi, kieno yra šlepetės. Kas ryte pirmas pašoko iš lovos, tas į jas ir įsispyrė. Žemaitaitis pramiegojo ir liko basas.
Nesvarbu, kas tai nulėmė, bet ponas nemunaitis ir vėl buvo paliktas kvailio vietoje. Taip ir neišskridęs į Ameriką pas Trampą, gavęs nominaciją iš neegzistuojančios LRT laidos už neegzistuojantį indėlį, šis politikas dar galėjo įšokti į balną ir socialdemokratus palikti vienus kiurksoti baloje, kurioje jie kartu atsidūrė. Bet štai ėmė ir pramiegojo tą svarbiausią momentą, nors niekam nebuvo paslaptis, kad anksčiau ar vėliau „Nemuno aušra“ šią koaliciją paliks.
Kai socialdemokratai įgarsino savo pasirinkimą, daug politologų nesureikšmino šių skyrybų, nes seniai buvo tik laiko klausimas, kada ir kuri pusė apie jas praneš. Socialdemokratai gerą mėnesį ar du šaukė: „Vilkas! Vilkas!“, ir Žemaitaitis tuo vilku jau nebetikėjo.
Dar iki socialdemokratų verdikto buvo neabejojama, kad skyrybos tarp šių partijų turėtų pranešti apie prasidedantį savivaldos rinkimų maratoną. Artėjanti kova nebus lengva socialdemokratams. Suprantant, kad ant blinkevičiūtiškų melų jau nebeišplauks, o populiarumas tarp rinkėjų tikrai ne toks, kokio norėtųsi, teks įdėti daug pastangų. O pirmieji namų darbai bus patikrinti kitų metų pradžioje.
Kadangi Vilniuje turime labai susireikšminusią skaitytoją, kuri tik ir ieško tarp eilučių, dėl ko mus apskųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, vengsime konkrečių vardų, idant nebūtume vėl apšaukti „kitos politinės jėgos propagavimu“ ar „neigiamos politinės reklamos darymu“. Nesinori gaišti darbui skirtą laiką tuštiems atsirašinėjimams, kai kitai pusei palinkęs ties skundais pluša mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas politinis sekretoriatas. Tad jo nenudžiuginsime prognozėmis, kokie politinių mūšių pranašai netrukus prasikals po Širvintų dangumi. Juos jau matome. Pastaruoju metu iš įvairių soc. tinklų kanalų pasipylusi „sensacingų tyrimų“ banga greičiausiai ir yra nulemta ateinančių įvykių. Juk dabar pats laikas kelti skandalus, o dėl jų pareikalauti tyrimų. Iki kitų metų pavasario jie tikrai nebus baigti (pas mus tiriama tiek ilgai, kiek kažkam reikia), tad apkaltinto kažkuo kaltė, kaip ir nekaltė, iki rinkimų dar nebus įrodyta. Vadinasi, nuskambėjusiais kaltinimais bus galima žongliruoti, kaip tik patogiau.
Pagaliau, visame tame informaciniame triukšme kai kurie pretendentai į valdžią nebeatrodys per silpni. Galima bus pabandyti atvežti kokį savaitinį eksministrą ignotą ar segtuvų kilnotoją iš kurio nors Seimo nario padėjėjų korpuso ir pateikti kaip Širvintų gelbėtoją. Arba surasti jau kokį ankstesniame minų lauke apsvilusį vietos verslininką, labiausiai rajonui nusipelniusį tuo, kad pastatė „auksinę būdelę“ prie futbolo aikštės ar darbo vietą susikūrė veiklos grupei, kurioje ėjo vienas vadovaujančių pareigų, paskyrus beveik pusę šimto tūkstančių eurų. Parėmus nuosavą verslą, kad būtų įsisteigta vadovo darbo vieta paties vadovaujamoje įmonėje. Ir kam apskritai bus įdomu, kad „žinančio kaip paraiškas rašyti“ verslininko įmonėje darbuotojai šiuo darbų įkarščiu uždirba mažiau kaip tūkstantį eurų „ant popieriaus“, t. y. apie 750 eurų „į rankas“. Pasirodo, galima surasti net keliolika kvalifikuotų darbuotojų, kurie sutinka dirbti už pensijos dydžio išmaldą, kai to paties sektoriaus konkurentai virkauja nerandantys darbuotojų už du–tris kartus didesnes algas, todėl priversti jų atsivežti iš tiubeteikistanų. Jokių užsakymus vykdančių tyrimų tarnybų iš socialinių tinklų ir platformų tokie ekonominiai paradoksai nesudomins, juk daug lengviau svarstyti, ar ne per pigiai buvo perkami ir parduodami butai pajūryje ir apie kokius realiai sumokėtus (išmokėtus) pinigus galima būtų kalbėti.
Gintaras Bielskis
