Skelbiama, kad šiuo metu Ukrainos uostuose yra susikaupę apie 20 mln. tonų grūdų. Jų išvežti kol kas mažai galimybių, nes Rusija Juodojoje jūroje blokuoja Ukrainos uostus, o grūdų eksportas per Lenkiją ir Rumuniją yra labai menkas dėl techninių galimybių, pirmiausia – dėl geležinkelio vėžės pločio skirtumo Ukrainoje ir Lenkijoje.
Kelius grūdų eksportui siūlo Turkija, pasirengusi pirkti grūdus. Tačiau jos siūloma 25 proc. mažesnė nei rinkos kaina neatrodo patraukli Ukrainos žemdirbiams.
Prabilus apie būtinybę išvežti Ukrainoje susikaupusius grūdus, kadangi jų patiekimas į rinką yra gyvybiškai svarbus situacijai pasaulinėje maisto rinkoje ir tiesiogiai lemia, ar galės išgyventi milijonai žmonių nuolat su maisto stygiumi susiduriančioje Afrikoje, žvilgsniai nukrypo į Baltijos uostus, per kuriuos taip pat būtų galima eksportuoti ukrainiečių užaugintą derlių.
Tačiau yra didelė problema – tarp Ukrainos ir Lietuvos bei Latvijos įsiterpusi Baltarusija, savo ruožtu taip pat tampanti tranzito šalimi kroviniams iš Ukrainos. Būdama Rusijos sąjungininke, Baltarusija gali daryti tiesioginę įtaką per jos teritoriją vykstantiems kroviniams. Lukašenkos režimas situaciją dėl grūdų eksporto gali išnaudoti taip, kaip palanku jiems. O tai nepriimtina, kadangi dėl savo antidemokratiškos vidaus politikos ir smurto prieš civilius gyventojus Baltarusijoje savivaliaujanti diktatoriaus valdžios sistema sulaukia Vakarų sankcijų. Suprasdama, kaip svarbu yra išvežti grūdus iš Ukrainos, Baltarusija gali derėtis dėl sankcijų sušvelninimo ar net panaikinimo, o tai nepriimtina Vakarų demokratijai. Kita vertus, bet kokios derybos su Lukašenkos režimu reikštų jo legitimumo pripažinimą. O būtent tai, kad nepripažįsta, jog Lukašenka savo šalį valdo teisėtai, Vakarai savo sankcijomis ir bando pademonstruoti.
Todėl vadinamasis humanitarinis grūdų eksporto koridorius per Baltarusiją bent artimiausioje ateityje yra mažai tikėtinas. Apie tai ne kartą teko kalbėti šiomis dienomis, kai birželio 1 dieną Kyjive įvyko jungtinis Ukrainos Aukščiausiosios Rados Ekonomikos vystymo komiteto ir Lietuvos Seimo Ekonomikos komiteto posėdis, kuriame ir man, šio komiteto nariui, teko dalyvauti. Toks jungtinis dviejų šalių parlamentinių komitetų posėdis buvo surengtas pirmą kartą nepriklausomos Ukrainos istorijoje.
Ukrainos Aukščiausiosios Rados Ekonomikos vystymo komiteto pirmininkas Dmitro Natalukha padėkojo pirmajai Europoje tarpparlamentinei Lietuvos delegacijai už paramą ir drąsą atvykti į Ukrainą tokiu sudėtingu metu. Mes savo ruožtu akcentavome visapusišką palaikymą ir paramą Ukrainai. Lietuvos delegacijos tikslas – ne vien deklaruoti paramą, bet aptarti ir numatyti pagalbos gaires ateičiai.
Ukraina susirūpinusi ne tik žūvančiu praėjusių metų derliumi, bet ir šiųmečiu derliumi, kuriam jau dabar reikia tiesti eksporto kelius. Skaičiuojama, kad 2022 metų derliaus eksportas šioje šalyje gali pasiekti 70 mln. tonų poreikį. Kalbama ne tik apie javų, bet ir apie saulėgrąžų, rapsų derlių, dar nesuskaičiuota pagaminta produkciją, kurioje nemažą dalį sudaro aliejus. Ne paslaptis, kad staiga šovusios maistinio aliejaus kainos pirmiausia yra susijusios su įvykiais Ukrainoje, kuri pirmauja pasaulyje pagal pagaminamo saulėgrąžų aliejaus kiekį. Portalo atlasbig.com duomenimis, būtent Ukrainoje pagaminama daugiau kaip ketvirtadalis viso pasaulinio saulėgrąžų aliejaus, o kartu su Rusija šios šalys pagamina daugiau kaip pusę pasaulinio saulėgrąžų aliejaus. Suskaičiuota, kad per metus Ukraina jo išspaudžia per 4,4 mln. tonų, o pagal vienam gyventojui tenkantį kiekį (104,1 kg) ji keturis kartus lenkia antroje vietoje pagal bendrą pagaminamo saulėgrąžų aliejaus kiekį esančią Rusiją.
Ukraina savo ruožtu tikisi gauti naftos produktų, pirmiausia žemės ūkiui gyvybiškai svarbaus dyzelino importo. Nesant galimybių pakankamai jo atsivežti jūra, ieškoma sausumos kelių.
Jungtiniame komitetų posėdyje aptarėme klausimus dėl prekybinių Lietuvos ir Ukrainos santykių aktyvinimo, Ukrainos pramonės tiekimo grandinių atkūrimo. Svarbia tema tapo galimi grūdų eksporto iš Ukrainos būdai, geležinkelių ir Klaipėdos jūrų uosto panaudojimas Ukrainos prekių eksportui. Suabejojus humanitarinio koridoriaus per Baltarusija tikslingumu, pasiūliau ukrainiečiams atsisakyti stereotipų ir į problemą pažvelgti netradiciškai. Jei kelias yra neįmanomas, ieškokime naujų. Kodėl trims valstybėms – Ukrainai, Lietuvai ir Lenkijai – neapsvarsčius plačios vėžės geležinkelio per Lenkiją į Lietuvą perspektyvos?
Delegacijoje iš karto pajutome, kad šis pasiūlymas ukrainiečiams buvo netikėtas ir sukėlė milžinišką susidomėjimą. Jį pakurstė pristatytos Klaipėdos uosto galimybės. Juk šiuo metu Ukrainos uostuose susikaupę 20 mln. tonų grūdų yra biriųjų krovinių Klaipėdos uoste pajėgumai rekordiniais 2020 metais. Iš bendro 47,7 mln. tonų krovinių srauto grūdai užpernai sudarė 4,6 mln. tonų. Tačiau nepamirškime, kad biriųjų krovinių krova sudarė 23,9 mln. tonų. Didžioji dalis šių krovinių – iš Baltarusijos per Klaipėdą eksportuotos kalio trąšos, kurių išvežta 15,4 mln. tonų. O juk tai tas pats birusis krovinys, kurį lengvai galėtų pakeisti iš Ukrainos eksportuojami grūdai. Yra visa infrastruktūra, yra vagonai biriesiems kroviniams vežti, ką būtų galima lengvai pritaikyti grūdų eksportui.
Ką tai duotų Ukrainai – kartotis neverta. Tačiau labai svarbu, kad ir Lietuvai tai reikštų daug: susigrąžintus uosto ir geležinkelių pajėgumus, išsaugotas darbo vietas, taip pat ir pajamas. Grūdų eksportas galėtų vykti, sakykime, kad ir per Birių krovinių terminalą Klaipėdos uoste, kuris šiuo metu nedirba, jame dirbantys žmonės atleidžiami.
Mano išsakyta idėja per Lenkiją nutiesti plačią 152 cm vėžę taip sudomino ukrainiečius, kad jie pakvietė dar kartą apsvarstyti tokias galimybes ministrų lygiu ir išreiškė pasirengimą diskutuoti apie tai. Juk savo ruožtu Ukraina pati taptų tranzito šalimi į Šiaurės Europą ryčiau esančioms Kaukazo valstybėms, taip pat 152 cm vėžę turinčiai Moldovai. Šios šalys irgi galėtų pasinaudoti tokio kelio privalumais. Naujos transporto arterijos atsiradimas būtų naudingas ir Lenkijai, kadangi išplėstų jos pačios galimybes, dar labiau padidintų regioninio transportuotojo svarbą. Na, o tokio projekto techninis įgyvendinimas galbūt daug paprastesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Čia jau specialistai ir visų trijų šalių, politikai geriausiai pasisakytų apie platesnės vėžės geležinkelio (santykinai tai pavadinkime „Gintarine vėže“) tiesimą per Lenkiją, o gal tiesiog esamų 143,5 cm pločio arterijų rekonstrukciją, t. y. praplėtimą papildoma vėže.
Mano pasiūlytas variantas turėtų ne tik milžinišką ekonominę naudą visam regionui ir Europos Sąjungai. Per Lenkiją einanti vėžė į Baltijos uostus atvertų trumpesnį kelią ukrainietiškiems kroviniams į Šiaurės Europą ir Šiaurės Ameriką, sujungtų tampresniais saitais Europos Sąjungą ir prie jos durų stovinčią Ukrainą, kurios ekonomika pretenduoja užimti nemažą dalį bendrijoje.
Suvokus svarbą, iš Europos Sąjungos būtų galima tikėtis investicijų. Tai taptų ir svarbiu argumentu užsienio politikoje duodant atkirtį Baltarusijos nuolat vykdomam šantažui. Nutiesus „Gintarinę vėžę“, kuri sujungtų tris anuomet vieną valstybę sudariusias šalis, Europai nedraugiški Rusijos ir Baltarusijos režimai dar labiau būtų pastumti į užsienio politikos paraštes. Tai taptų milžiniška vakarietiškų vertybių pergale.
Jonas Pinskus, Lietuvos Respublikos Seimo narys
