Vilniuje turėjo vykti seniai planuotas Šeimų maršo mitingas prie Seimo. Vilniaus savivaldybė jam išdavė leidimą, bet paskui atšaukė motyvuodama tuo, kad mitinguoti pasirinktoje vietoje nėra saugu. Atseit, erdvės per mažai, vieta prastai apšviesta, o anksčiau nutikę neramumai toje vietoje jau parodė, kad mitingu gali prisidengti radikaliai nusiteikę prieštaringos reputacijos asmenys.
Vilniaus miesto savivaldybė iš pradžių leido būriuotis prie Seimo, bet iki mitingo likus mažiau nei mėnesiui pakeitė nuomonę. Po tokio sprendimo daugeliui kilo įtarimas, kad paminėtos saugumo spragos, į kurias baksnojama pirštu, tėra tik pretekstas. Štai Kauno miesto savivaldybė dėl panašių motyvų nesutiko leisti Laikinosios sostinės centre rengti seksualinių mažumų eitynes. Irgi aiškinta apie vietos netinkamumą, dėl rekonstrukcijos darbų kylančius pavojus, nesaugumo grėsmę. Siūlė rinktis kitą vietą, bet tada nesutiko eitynių organizatoriai: duok jiems Laisvės alėją!
Nors savivalda šiuo atveju lyg ir turėtų veikti kaip pagrindinis demokratijos įtvirtinimo institutas, įsikišo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir neskundžiama nutartimi įpareigojo Kauno miesto savivaldybę suderinti eitynių maršrutą. Taigi, eitynėms Laisvės alėja uždegė žalią šviesą.
Kai taip nutiko, daugeliui pasidarė įdomu, kaip gi bus nuspręsta dėl planuoto mitingo Vilniuje? Juk Vilniaus apygardos administracinis teismas gavo vieno „Šeimų maršo“ organizatorių skundą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl leidimo atšaukimo. Daugelis tikėjosi, kad teismas ir čia savivaldai parodys, kad demokratiniai principai ir teisės yra aukščiau atskirų valdininkų ambicijų.
Bet priešingai nei ankstesnėje istorijoje, teismas savivaldininkų draudimo rengti mitingą prie Seimo neatšaukė. Žodžiu, leido neleisti mitinguoti pasirinktoje vietoje.
Galima būtų įžvelgti kai kurių skirtumų šiose istorijose, galima pritarti tokiam teismo sprendimui arba ne, galima ir suabejoti, ar teisiniai argumentai yra pakankamai svarūs. Bet, pirmiausia, kyla abejonių, ar teismai šįkart netapo tomis instancijomis, kurios buvo pasitelktos pilti vandenį ant politikos malūno. Tie, kas bent žiūrėjo reportažus iš gėjų, lesbiečių, biseksualų, transeksualų ir jiems prijaučiančiųjų „Kaunas Pride“ eitynių, negalėjo nepastebėti, kad eitynėse dalyvavo viena iš valdančiosios koalicijos lyderių „Laisvės partijos“ pirmininkė Aušrinė Armonaitė, taip pat jos partietis Seimo narys Tomas Raskevičius. Jie dėl ėjimo į mases nesulaukė nė žodelio kritikos, kurios su kaupu teko prieš mėnesį į antivakserių renginį atėjusiems keliems Seimo nariams.
Per „Kaunas Pride“ eitynes vaizdo kamerų dėmesio centre ne kartą atsidūrė į Kauną atbildėjusi Seimo lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė – Seimo nario socialdemokrato Juliaus Sabatausko dukra. Jau senokai pasišaipoma, kad kairiosioms politinėms jėgoms priskiriami socialdemokratai virto šalį valdančių dešiniųjų patarnautojais, o panelės Sabatauskaitės paskyrimas į šias pareigas opozicijos buvo prilygintas konservatorių pakišai už socialdemokratų paramą. Savo homoseksualumo neslepiančios kontrolierės tėtis Julius Sabatauskas – ne šiaip eilinis socialdemokratas. Jis – Seimo pirmininkės pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kuriam priklauso ir minėta minios kiaušiniais apmėtyta Aušrinė Armonaitė, narys.
Tikrai labai įdomi situacija. Ir dar įdomesnis klausimas: ar Kauno istorijoje teismų verdikto nenulėmė tai, kad už organizatorių nugarų, kaip atvirai afišuojama, stovėjo politikai, galintys daryti įtaką ne tik Lietuvos justicijai, bet galimai ir teismams. Juk Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska į šias pareigas yra deleguota tos pačios „Laisvės partijos“. Jei ant ministrės stalo buvo paspaustas žalias mygtukas dėl „Kaunas Pride“ ir kažkur teisme užsidegė lemputė, kur garantija, kad ta pati ranka nepaspaudė raudono mygtuko dėl „Šeimų maršo“? Juo labiau kad Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kurio administracija atšaukė anksčiau išduotą leidimą rengti mitingą, yra tos pačios „Laisvės partijos“ narys, vicepirmininkas ir net buvęs teisingumo ministras, ko gero, išlaikęs ne mažiau įtakingų ryšių. Nesenas Šimašiaus santuokos su architekte Gylyte skandalas parodė, kad įtakingais ryšiais čia galimai mokama ir mėgstama pasinaudoti.
Ir apskritai, ar kylant įtarimams dėl šiose situacijose galimai užuodžiamo privačiųjų ir viešųjų interesų derinimo konflikto dar yra tikinčių, kad Temidė, skelbdama vienus ar kitus verdiktus, iš tiesų nieko nemato?
Gintaras Bielskis
