Spalio 14 dieną Lietuvoje – Marijos žemėje referendume dalyvavo daugiau kaip 52 procentai balso teisę turinčių piliečių, o tai reiškia, kad jis įvyko. Tai valdžią pritrenkiantis faktas. Faktas kaip blynas, jo nenuginčysi. Referendumo rezultatas vėlgi neįtikėtinas ir tikriausiai valdžiai nepalankus: prieš atominės elektrinės statybą pasisakė net daugiau kaip 62 procentai balsavusiųjų. Faktas skaičių kalba nenuginčijamas, kaip jis negali būti nuginčijamas ir Konstitucijos prasme. Tačiau Marijos žemėje gali atsitikti ir taip, kad jis gali būti nuginčytas, jeigu, žinoma, to nori valdžia. O kad toks valdžios noras yra, liudija daug aplinkybių ir iškalbingų valdžios atstovų išradingų pasisakymų ir argumentų. Tiesa, tie argumentai nėra labai vykę ir aš bandysiu juos paneigti. Valdžia, kaip sakoma, skirta Dievo ir ji visuomet būna teisi, nors jos rinkti piliečiai ir mano kitaip. O valdžią sudaro ne tik viršūnėlėse sėdintys, bet ir aplink ją susitelkę gausūs, kaip Čingis chano raitelių armija, visokių patarėjų, referentų, padėjėjų ir šiaip kavą geriančių valdininkų būriai, glaudžiasi ištikima teisėsauga ir pan. Taigi, nenuostabu, kad tokia valdžios galybė ir suteikia jai jėgą sakyti piliečiams taip, kaip jai tinka.
Antrą dieną po referendumo išgirdome iš aukštosios valdžios lūpų, kad trečdalis tautos abejoja dėl naujos atominės elektrinės statybos. Tai yra, abejoja tie, kurie kažkodėl į referendumą nėjo. Buvo leista suprasti, kad tauta dėl elektrinės statybos nepasisakė niekaip, nes tie abejojantys ir tie, kurie pasisakė už statybą, lyg ir nusveria balsavusius prieš. Po to prasidėjo įvairūs debatai per televizijas apie referendumą, koks tai įvykis, ką jis reiškia, paisyti jo ar ne. Kadangi referendumo rezultatai ir pats referendumo įvykio faktas esantiems valdžioje ir jos opozicijoje buvo netikėti ir pritrenkiantys, tai ir išsakyti motyvai buvo nepamatuoti, švelniai sakant, nei į tvorą, nei į mietą. Vieni labai jau įtikinamai bandė įrodyti, kad tauta pasisakė tik prieš japonų firmos „Hitachi“ reaktoriaus statybą, kiti – kad reikia aiškintis, koks tos statybos projektas, statybų kaina, vienos kilovatvalandės kaina vartotojui ir po to vėl kreiptis į tautą su klausimu, ką daryti, dar kiti – kad referendumas yra patariamasis ir klausimą, ką toliau daryti, reikia svarstyti Seime ir priimti sprendimą ir – geriausia – sprendimą statyti.
Dabar pabandysiu įkišti savo trigrašį aš ir sukritikuoti tautos išrinktųjų ir jų patarėjų, referentų, padėjėjų, sekretorių ir kitų stambių valdininkų, ekspertų ir šiaip plunksnagraužių peršamą tautai nuomonę. Visų pirma, atsiverskime Lietuvos Konstituciją (įstatymų įstatymą, kurio valdžia laikosi tik tuomet, kai to nori) ir pažiūrėkime, kas joje parašyta apie referendumą. Joje parašyta, kad valstybės suverenitetas priklauso Tautai ir niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis jai priklausančių galių. Konstitucijoje taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendume. Atominės elektrinės statybos klausimas buvo pateiktas tautai svarstyti: pritaria ji šiai statybai ar ne.
Tauta atsakė aiškiai ir suprantamai – kad ji prieštarauja tokiai statybai. Tiesa, valdžia remiasi tuo, kad šis referendumas yra patariamasis (konsultacinis), todėl jo rezultatas nėra valdžiai privalomas. Net mums, paprastiems Lietuvos piliečiams, pamojuoja po nosimi Referendumų įstatymu, kuris tokius referendumus leidžia. Tačiau, vėlgi, reikia bakstelėti pirštu į Konstituciją, kuri dvejopų, trejopų ar dar kitokių referendumų nenumato ir nesuteikia teisių valdžiai numatyti tai kokiais nors įstatymais. Taigi, tas įstatymas yra aiškiai antikonstitucinis ir juo dangstytis nevertėtų. Konstitucijoje irgi tas aiškiai parašyta: negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas šio klausimo nėra nagrinėjęs, tačiau ar to reikia, kai Konstitucijoje Tautos galios referendume yra aiškiai nurodytos. Taigi, teiginiai, kad Seime reikia svarstyti, ką toliau daryti dėl Tautos apsisprendimo, yra nepagrįsti ir net nelogiški. Nes kiltų klausimas, tai kam reikėjo organizuoti referendumą, pakloti apie 4 milijonus litų, jei dar reikia kažkokių vertinimų Seime ar paisyti, ar ne Tautos balso. Kvailokai atrodytų. O kvailysčių daryti Konstitucija neleidžia.
Negaliu suprasti aukščiausiosios valdžios aiškinimo, kad trečdalis tautos abejoja dėl atominės elektrinės statybos, todėl sprendimas lyg ir abejotinas. Bet juk tuomet, jeigu tokiomis mintimis vadovautumėmės, apskritai galima saubejoti, ar teisėtai yra išrinkti visų kadencijų Seimai, prezidentai. Juk tuose rinkimuose dalyvavo dar mažiau rinkėjų, negu referendume. Nusišnekėtume iki absurdo, kad Lietuva visą laiką buvo valdoma neišrinktos teisėtuose rinkimuose valdžios.
Postringavimai, kad referendume tauta nubalsavo tik prieš japonų firmos „Hitachi“ reaktoriaus statybą, irgi yra iš piršto laužti. Juk referendumui klausimas buvo suformuluotas ne dėl japoniško reaktoriaus statybos, o dėl apskritai – atominio reaktoriaus – statybos, nesvarbu – jis japoniškas, rusiškas amerikoniškas ar afrikietiškas. Galima paklausti gerbiamų ponų, tai kodėl taip suformulavote klausimą referendumui? Nesitikėjote, kad referendumas įvyks? Reikėjo galvoti anksčiau, numatyti pasekmes sau. O dabar yra, kaip yra. Ir niekur nedingsi, Tautos sprendimą reikės vykdyti ir nepažeidinėti jos teisių ir galių bei Konstitucijos.
Kai kas valdžioje mano, kad reikia viską skaičiuoti, ruošti ir nagrinėti projektus (žinoma, ne už ačiū, o už solidžius milijonus) ir vėl kreiptis į Tautą su klausimu – statysime atominį monstrą ar ne. „Racijos“ yra. Tačiau yra ir tam tikros aplinkybės. Latvija ir Estija, berods, aiškiai pasakė, kad jie dalyvautų atominiame projekte, jeigu jam pritartų Lietuvos Tauta. Kadangi Lietuvos Tauta pasakė statybai „ne“, tai vargui ar Latvija ir Estija ryšis pažeisti Tautos suverenitetą, įsijungdamos į valdžios siūlomą neaiškų projektą. Vargu ar šios valstybės panorės stoti skersai kelio Lietuvos Tautai, nors ir kaip norėtų Lietuvos valdžia. Ar tokia situacija neprilygtų karo padėčiai tarp valstybių? Manau, kad Latvijos ir Estijos Vyriausybės yra pakankamai politiškai ir teisiškai subrendusios, kad priimtų sprendimus, nepažeidžiančius kitos valstybės teisės spręsti ir apsispręsti. O viena Lietuva, kad ir kaip valdžia stenėtų, tokios naštos niekada nepaneš. Juk valdžia nesugeba ir negali įgyvendinti ir daug smulkesnių projektų, pvz.: niekaip neužbaigiamos Valdovų rūmų statybos, sugriuvo namų renovacijos projektas, nekompensuojamos pensijos ir t.t. Ir visa tai dėl to, kad, nepaisant gigantiškų skolinimosi mastų, niekaip neišbrendama iš krizės liūno. Nors valdžia be perstojo giriasi BVP augimu, tačiau gyventojai savo gyvenimo pagerėjimo nejaučia. Išlaidavimas, korupcija, kontrabanda, šešėlinė ekonomika kaip rūdys ėda valstybės pamatus ir tą žmonės mato ir jaučia. Todėl Tautos sprendimas atsisakyti tokio monstro statybos yra racionalus, pasvertas ekonominėmis prielaidomis ir liūdna tikrove. Ir kelio atgal jau nėra. Nei dabar, nei po kelerių metų. Nes tauta pasakė atominiam monstrui – „Ne!“. Ir ne dėl to, kad esame prieš atominę energetiką, o todėl, kad mes tokios naštos pakelti negalėsime. Nebent įvyktų stebuklas ir Lietuva staiga taptų turtingiausia valstybė Europoje. Bet stebuklų nebūna. Todėl belieka ieškoti alternatyvų ir jų rasti galima.
Juozas Kunca
Advokatas
2012-10-22