Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje matome reiškinį, kuris turėtų kelti nerimą ne tik vieno ar kito politiko rėmėjams, bet kiekvienam žmogui, kuriam svarbi teisinė valstybė. Kalbu ne apie simpatijas ar antipatijas konkretiems asmenims. Kalbu apie principą: ar galima žmogų viešai teisti, smerkti ir persekioti dar nesant teismo sprendimo, nesurinkus įrodymų ir net nepateikus jokių oficialių kaltinimų?
Socialiniuose tinkluose ir kai kuriose žiniasklaidos priemonėse matome kasdien kartojamą tą pačią schemą. Per dieną pasirodo dešimt ar daugiau žinučių apie mūsų rajono merę Živilę Pinskuvienę. Kartojami tie patys teiginiai, tie patys įtarimai, tos pačios užuominos. Informacijos naujumo – jokio, tačiau sukuriamas nuolatinio skandalo fonas. Žmogaus pavardė nuolat siejama su neigiamomis asociacijomis, o visuomenei pamažu formuojamas įspūdis, kad kaltė jau įrodyta. Tačiau demokratinėje valstybėje kaltę nustato ne socialiniai tinklai, ne anoniminiai „šaltiniai“ ir ne politiniai oponentai. Kaltę nustato teismas. Kol nėra teismo sprendimo, žmogus turi nekaltumo prezumpciją. Tai vienas svarbiausių teisės principų, saugančių kiekvieną iš mūsų nuo savivalės.
Šiandien taikinyje mūsų rajono merė ir jos šeima. Rytoj tokiu pačiu būdu gali būti puolamas bet kuris kitas žmogus. Pakanka kelių „informacijos nutekinimų“, kelių emocingų antraščių ir kelių dešimčių pasidalijimų socialiniuose tinkluose. O tada prasideda viešas linčo teismas. Ypač neramina tai, kad visa tai vyksta prieš rinkimus. Lietuvoje jau ne kartą matėme situacijų, kai politinė kova persikelia ne į idėjų, programų ar darbų vertinimą, o į asmeninį puolimą. Kai nebeužtenka diskutuoti apie sprendimus, pradedama medžioklė prieš žmogų. Tokiais atvejais svarbiausia tampa ne tiesa, o emocinis efektas.
Tie, kurie ilgiau stebi politiką, puikiai prisimena, kad panašūs metodai anksčiau buvo naudojami rajoniniu lygmeniu. Mūsų rajone vis atsirasdavo veikėjų, prisistatančių nepriklausomais „žurnalistais“, kurie nuolat pylė purvą ant merės ir jos komandos. Buvo kuriamos istorijos, skleidžiami gandai pagal principą „mums paskambino susirūpinęs skaitytojas“, nuolat ieškoma kompromituojančių detalių. Tačiau rinkėjai dažnai atskirdavo faktus nuo emocijų, todėl norimo rezultato pasiekti nepavykdavo.
Dabar susidaro įspūdis, kad ta pati taktika perkeliama į nacionalinį lygmenį. Jei nepavyko žmogaus politiškai įveikti vietoje, bandoma tai padaryti pasitelkiant daug didesnius informacinius resursus. Tačiau toks kelias yra pavojingas visai visuomenei. Nuolatinis viešas puolimas turi realias pasekmes. Nukenčia žmogaus reputacija, kuri kuriama metų metus, o sugriaunama per kelias savaites. Nukenčia emocinė būklė. Nukenčia šeimos nariai, vaikai, artimieji. Galiausiai nukenčia ir sveikata. Nuolatinis stresas, įtampa, viešas žeminimas nėra abstrakčios sąvokos – tai labai konkretūs išgyvenimai, galintys palikti ilgalaikių pasekmių.
Todėl šiandien svarbu kalbėti ne apie tai, kas kam politiškai patinka ar nepatinka. Svarbu kalbėti apie principą. Jei yra nusikaltimo požymių – tegul dirba teisėsauga. Jei yra įrodymų – tegul jie pateikiami. Jei yra kaltinimai – tegul jie būna oficialūs. O galutinį sprendimą tegul priima teismas. Tačiau kol nėra nei teismo, nei nuosprendžio, nei oficialiai įrodytos kaltės, žmogaus viešas „suėdimas“ negali tapti politinės kovos priemone. Valstybė, kurioje žmones valdo ne teisė, o anoniminiai „šaltiniai“, rizikuoja prarasti tai, kas demokratijoje svarbiausia – pasitikėjimą teisingumu. Ir tai jau būtų problema ne vienam politikui, o visiems mums.
Kai pagalvoji, gyvenimas juk toks trumpas. Vietos po saule pakanka visiems, o nė vienas iš mūsų į aną pasaulį nenusineš nei pareigų, nei pinigų, nei politinių pergalių. Todėl kyla paprastas klausimas – kam tos nesibaigiančios rietenos, kam tas merės ėdimas, kam nuolatinis siekis bet kokia kaina sugriauti jos reputaciją, pakenkti jos emocinei būsenai ar sveikatai? Lengva šiandien skaičiuoti svetimus milijonus ir aiškinti, kad už vieną ar kitą sumą buvo galima įrengti du parkus, nutiesti daugiau takų ar padaryti dar kažką. Tačiau tuomet natūraliai norisi paklausti: jeigu tai buvo taip akivaizdu, kodėl tie, kurie šiandien garsiausiai kaltina kitus, patys to nedarė tada, kai turėjo galimybę? Kodėl metų metus stovėjo užrūgusios balos, apleistos teritorijos ir nejudėjo darbai? Juk žmonės puikiai prisimena, kad ne viena problema buvo sprendžiama tik tada, kai atsirado merė ir konkretūs jos darbai. Todėl gal vertėtų mažiau ieškoti priešų ir daugiau vertinti tai, kas iš tiesų padaryta. Nes visuomenė stiprėja ne tada, kai nuolat kurstoma neapykanta ir skaldymas, o tada, kai gebame matyti rezultatus, džiaugtis gerais darbais ir išsaugoti elementarią pagarbą vieni kitiems, net jei mūsų politinės pažiūros skiriasi.
J. A.
