Bijoma, kad rinkimų sistemą „konservatoriai“ sukirps pagal savo kūno formas

Asociatyvi nuotr. iš archyvo

Kai neseniai „konservatoriai“ pasiūlė sugrįžti prie svarstymų, kokios rinkimų sistemos Lietuvai reikia, pasigirdo balsų, kad būtent dėl to, kad „konservatoriams“ vienamandatėse kaskart sekasi nekaip, kilo ir poreikis viską keisti.

Diskutuojant, kuri rinkimų sistema labiau pasitarnauja visuomenei ir valstybei, politikai dažniau linksta prie proporcinių rinkimų. Jie aiškina: būtent šis balsavimų už sąrašus modelis yra populiaresnis demokratiniame pasaulyje, o senoji balsavimo tvarka, kai balsuojama už konkrečius asmenis, vis dar gaji postsovietinėse ir į diktatūrą linkusiose šalyse. Tačiau didžiausią politologų nuostabą iššaukė būtent tai, kad rinkimų sistemą, kurią seniai siūlyta koreguoti, užsimota pakeisti dabar. Baiminamasi, kad pasinaudojus turima valdžia tai bus padaryta buldozeriniu principu, o labiausiai dėl to nukentės mažosios partijos.

Politologai pažymi, kad kritikuojama mišrioji rinkimų sistema turi savo privalumų. Pirmiausia, visuomenė prie jos yra pripratusi. Iš kitos pusės, akcentuojama, pavyzdžiui, Mažvydo Jastramskio, kad pagal rinkimų rezultatų neproporcingumą esame vieni Europos lyderių.

Dar praėjusių metų pavasarį analitikas Matas Baltrukevičius prabilo apie pirmuosius pasiūlymus Seimo rinkimų pertvarkai. O pasiūlė (atkreipkite dėmesį!) „socdarbiečiai“, kurių įregistruota įstatymo pataisa žadėjo iš esmės peržiūrėti dabartinę sistemą. Kaip siūlė Seimo nario Jono Pinskaus atstovaujama partija, Seimo nariai būtų renkami 13-oje daugiamandačių apygardų, kuriose mandatų skaičius būtų nustatytas pagal rinkėjų skaičių, perskaičiuojant prieš kiekvienus rinkimus. Pagal dabartinius duomenis jose būtų renkama nuo 5 iki 15 parlamentarų. Numatyta galimybė ir pasaulio lietuvių apygardai.

Kad būtų aiškiau, sakykime, Širvintų, Ukmergės, Molėtų, Jonavos ir Anykščių rajonai būtų priskirti kokiai „Deltuvos“ apygardai, kurioje būtų renkami gal 5, gal 7 parlamentarai. Beje, pagal panašų modelį būdavo renkamas Seimas tarpukariu. Tada Ukmergės apskritis su Širvintų, Giedraičių, Musninkų, Gelvonų, Šešuolių ir kitais valsčiais priklausė 10-ajai Utenos rinkimų apygardai.

„Socdarbiečių“ siūlymu, rinkimuose dalyvaujanti partija turėtų sudaryti daugiamandatės apygardos ir bendrą nacionalinį (iš visų apygardų kandidatų) sąrašus. Daugiamandatės apygardos sąraše privalėtų būti bent trys kandidatai, o maksimalus jų skaičius gaunamas prie apygardų renkamų parlamentarų skaičiaus pridėjus vieną. Būtų ir savarankiškai save išsikėlusių kandidatų sąrašas, tačiau jo dydis neribojamas.

Kiekvienas rinkėjas balsuotų už vieną konkretų kandidatą į Seimą, iškeltą jo gyvenamoje rinkimų apygardoje. Kandidatas, kurio surinktų balsų skaičius yra lygus arba viršija paprastąją kvotą, išrenkamas į Seimą. Paprastoji kvota apskaičiuojama apygardos galiojančių biuletenių skaičių padalijus iš mandatų skaičiaus ir suapvalinus iki artimiausio sveikojo skaičiaus. Vėliau visi balsai apygardoje skaičiuojami sąrašų lygmeniu. Balsų, paduotų už sąrašo kandidatus skaičius dalinamas iš paprastosios kvotos ir taip gaunamas mandatų skaičius, kuris apvalinamas į mažesnę pusę. Eilė sąraše perskirstoma pagal kandidatų gautų balsų skaičių.

Skaičiuojama, kad dalis mandatų (apie 40-60) liktų nepaskirstyta. Šie mandatai būtų dalijami nustatant kompensacinę kvotą. Jų dalybose dalyvautų tik nacionaliniai sąrašai, iškovoję bent vieną mandatą. Nesigilinsime į technologijas, tik pasakysime, kad taip būtų nustatomi likę išrinktieji Seimo nariai. Nutrūkus Seimo nario įgaliojimams, jo mandatą perimtų pirmas į Seimą nepatekęs kandidatas apygardos sąraše, jeigu Seimo narys mandatą buvo gavęs pagal paprastąją kvotą. Jeigu mandatas buvo gautas kaip kompensacinis – jį gautų pirmas iš nacionalinio sąrašo eilės, nepatekęs į Seimą.

Politologas atkreipė, kad „socdarbiečių“ siūlymas išspręstų dvi problemas. Pirma, pasitraukus Seimo nariui, nereikėtų rengti išankstinių rinkimų, kurių vien per paskutines tris Seimo kadencijas buvo devyni, o mandatai buvo išdalyti 14 parlamentarų. Antra, kaskart nereikėtų perbraižyti apygardų ribų, kas įneša nemažai aistrų ir chaoso. Pakaktų pagal rinkėjų skaičių iš naujo nustatyti, kiek kurioje apygardoje išrenkama Seimo narių.

Tiesa, tuomet opozicijoje buvę dabartiniai valdantieji, ypač „konservatoriai“, „socdarbiečių“ pasiūlymą kritikavo dėl jo sudėtingumo, ypač apskaičiuojant kompensacinį mechanizmą. Užsipuolė jie ir siūlymą apskritai netaikyti jokio rinkimų barjero. Konservatoriams norėtųsi: jei būtų dalybos, tai jau atseikėjus mažas partijas, kurioms iki mandato rinkimuose galbūt pritrūko vos vieno balso. Kaip teigė Matas Baltrukevičius, kompensacinis mechanizmas rečiau naudojamas šalyse, kuriose yra etniškai nevienalytės. Tačiau siūlomoje sistemoje Lietuvai jis būtų pravartus, nes užtikrina proporcingesnį mandatų pasidalijimą ir rezultatai labiau atspindėtų visos Lietuvos rinkėjų valią.

„Socdarbiečių“ siūlymas reiškė tai, kad partijoms būtų svarbu savo gretose turėti daugiau lyderių, kurie apygardose keltų sąrašų populiarumą – „samdyta“ viena sąrašo žvaigždutė ar už jos nugaros pasislėpęs „partijos anūkas“ visos komandos į pergalę neištemptų. Vadinasi, į valdžią pretenduotų daugiau populiarių, žinomų asmenų, tad po rinkimų netektų stebėtis, kad apie trečdalį Seimo narių iki tol niekas net nebuvo girdėję.

Labai gaila, kad COVID-19 pandemija neleido tinkamai pristatyti ir išdiskutuoti šio „socdarbiečių“ pasiūlymo. Mažai tikėtina, kad jis jau būtų buvęs panaudotas prieš 2020 metų Seimo rinkimus, tačiau būtų išvengta politinių spekuliacijų dėl dabar užsimenamų pertvarkų.

Gintaras Bielskis

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite balandžio 16 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+