Legioneliozė – ūminė infekcinė liga, kurią sukelia Legionella genties bakterijos. Dažniausiai užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio (smulkių vandens lašelių), kuris susidaro dušuose, tualetuose, voniose, kondicionavimo sistemose.
Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia, neužsikrečiama ir geriant vandenį ar valgant bei gaminant maistą. Ligos inkubacinis periodas – nuo 2 iki 10 dienų. Simptomai panašūs į gripo, pakyla aukšta temperatūra (40° C), ligonį krečia šaltis, jis gali viduriuoti, vemti, gali sutrikti sąmonė, orientacija. Pasireiškia plaučių uždegimo požymiai: sausas kosulys, skrepliavimas su kraujo priemaišomis, sunkus kvėpavimas, krūtinės, raumenų, galvos skausmas. Legionelioze suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų. Šia liga gali susirgti įvairių amžiaus grupių žmonės, bet imlumas priklauso nuo imuninės sistemos būklės.
Legionelės plačiai paplitusios aplinkoje: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gyvenamosios, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas bakterijoms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms yra 20-45° C. Žemesnėje nei 20°C ir aukštesnėje nei 60°C temperatūroje jos nesidaugina, bet išlieka gyvybingos. Esant aukštesnei nei 66° C temperatūrai legionelės žūva. Dažniausiai šių bakterijų randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose. Legionelės gali daugintis karšto ir šalto vandens cisternose, silpnai tekančiame arba visiškai stovinčiame vandenyje, neprižiūrimuose, netvarkinguose vamzdžiuose, vandens šildytuvuose ir karšto vandens laikymo talpose.
Apsisaugojimui nuo legioneliozės būtina tinkamai prižiūrėti vandens tiekimo sistemas. Svarbu nuolat palaikyti ne žemesnę kaip +50°– +60° C karšto vandens temperatūrą visose pastatų karšto vandens sistemose ir nemažinti jos nakties metu. Karštas vanduo turi cirkuliuoti. Būtina užtikrinti, kad karšto vandens vamzdynai būtų pakankamai izoliuoti nuo šalto vandens vamzdynų, kad nesušildytų šalto vandens. Šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 20° C. Rečiau naudojamus dušus ir čiaupus vieną kartą per savaitę reikia atsukti kelioms minutėms ir paleisti vandenį. Būtina prižiūrėti, valyti ir dezinfekuoti dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos. Kartą per metus rekomenduojama išvalyti ir dezinfekuoti buitinius vandens šildytuvus. Po vandens šildytuvų ar vandens tiekimo sistemų remonto, prieš šildymo sezoną rekomenduojama karšto vandens sistemas 2-4 val. dezinfekuoti chloro preparatais arba atlikti terminę dezinfekciją (termošoką), kurios metu toliausiai nuo vandens šildytuvo nutolusiuose čiaupuose vandens temperatūta turi siekti 66° C.
Paslaugas teikiančiuose objektuose (apgyvendinimo, sporto klubų, pirčių, baseinų paslaugos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų paslaugos) legioneliozės profilaktikai svarbu, kad karšto vandens tiekimo sistemoje vandens temperatūra kas 3 mėnesius būtų profilaktiškai pakeliama iki 66° C ir išlaikoma ne mažiau kaip 25-30 min.
NVSC specialistai primena, kad paslaugų teikėjas ne rečiau kaip vieną kartą per metus turi akredituotose laboratorijose atlikti geriamojo vandens (šalto ir karšto) mikrobiologinį tyrimą legionelėms nustatyti. Papildomi vandens tyrimai atliekami, kai vandens tiekimo sistema pradedama naudoti daugiau kaip po vieno mėnesio pertraukos, po vandens tiekimo sistemos rekonstrukcijos ar remonto, taip pat kai diagnozuojama susirgimų legionelioze.
Kotryna Žigaitė
Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausioji specialistė, laikinai vykdanti Širvintų skyriaus vedėjo funkcijas
