Kai kas juokauja, kad dabar apie nieką žiniasklaida nerašo ir nepasakoja, tik apie koronavirusą ir skiepus. Žmonės skaito, diskutuoja, nes tiki tuo, arba ne.
Norėčiau papasakoti apie savo patirtį, kai pasiskiepijau nuo COVID-19. Ta pačia daugelio kritikuojama „AstraZeneca“ koncerno vakcina. Kai žiniasklaida ėmė rašyti apie neigiamą šalutinį vakcinacijos požymį, daug žmonių tiesiog atsisakė šios vakcinos.
Kadangi dar nepatekau į pirmiausia vakcinuojamų asmenų grupę, skiepytis neplanavau. Kai mano pagyvenusiai mamai pranešė, kad gali vakcinuotis, jeigu nori, ji paprašė, kad nuvežčiau pasiskiepyti. Dėl visa ko paskambinęs paklausiau, gal ir aš galėčiau pasiskiepyti, jei jau atvešiu motiną. Sakiau, kad dar trūksta kelerių metų iki tuo metu skiepytis pakviestų asmenų amžiaus grupės, bet pridūriau, kad sergu lėtinėmis ligomis, daug bendrauju su klientais. Išgirdau, kad galbūt galėsiu, jei bus vakcinos.
Buvo. Pati skiepijimo procedūra „AstraZeneca“ (dabar jau vadinama „Vaxzevria“) Širvintose praėjo lengvai, tačiau netrukus pradėjau jausti pirmuosius signalus. Pajutau apie įprastą peršalimą įspėjančius simptomus. Vakare išvis surėmė – ėmė krėsti šaltis, kūnas drebėjo, dvejinosi akyse, pakilo temperatūra. Guldamasis net paprašiau šiltų kojinių, nes buvo tikrai šalta. Jausmas, kurį pradėjau patirti, priminė tai, su kuo esu susidūręs sirgdamas gripu. Bėda dar, kad ėmė kviesti į tualetą. Jau naktį, vieno apsilankymo tualete metu, pajutau, kad grindys „sujudėjo“ ir viskas ėmė plaukti. Supratau, kad tuoj nugriūsiu. Ramstydamas sienas šiaip taip parėjau į miegamąjį, o iš to, kas buvo paskui, ne viską ir pamenu. Pasirodo, grįžau į kambarį išbalęs kaip popierius, nebesiorientuodamas aplinkoje. Žmona pasiteiravo, kaip jaučiuosi, ir pamačiusi mano savijautą, ne juokais išsigando. Paklausė, gal kviesti greitąją medicinos pagalbą. Sakė, kad iš pradžių prieštaravau, bet paskui jau nieko nebeatsakiau – žvelgiau „stiklinėmis“ akimis ir kažką murmėjau.
Pamenu, kad apėmė visiška apatija, apleido jėgos – jų nebuvo net atsiliepti.
Kai atvyko medikai, jau buvau šiek tiek atsitokėjęs. Gydytoja dar pajuokavo, kad „grįžo spalva“, pasikalbėjom. Grįžo ne tik raudonis, bet ir geresnė savijauta. Pamažu silpnumas praėjo, ėmė trauktis ir peršalimui būdingi pojūčiai.
Žinote, jausmas ir reakcija į skiepą tikrai buvo ne iš maloniųjų. Nežinau, ar tai susiję būtent su šia vakcina, ar nutinka ir pasiskiepijus kita. Teko skaityti medikų paaiškinimus, kad iš esmės tai natūrali reakcija, kadangi skiepas yra ne kas kita, o nepavojingas užkrėtimas, jog organizme išsivystytų imunitetas. Vienų žmonių organizmai reaguoja vienaip, kitų – kitaip. Įtakos turi ir lėtinės ligos, kadangi sunku prognozuoti, kaip „elgsis“ vienas ar kitas gretutinės ligos pažeistas organas.
Dabar laukia antrasis skiepas. Kalbama, kad jo poveikis būna silpnesnis ar jo žmonės nejaučia, nes būna, kad imunitetas išsivysto jau po pirmosios vakcinos dozės. Teks skiepytis, juk nesustosi pusiaukelėje. Juo labiau, kad tai, ką teko patirti, yra ne kas kita, o COVID-19 ligos sukeliami požymiai. Geriau jau kelias valandas ar vieną naktį jaustis nemaloniai, nei tokius dalykus patirti ilgą laiką, atsidurti ligoninėje ir kovoti dėl gyvybės.
Girdėjau, kad po vakcinavimo rekomenduojama po ranka turėti vaistų, lengvinančių peršalimo sukeliamus požymius. Tarp tokių įvardijamas ir paracetamolis. Kas žino, gal ir nebūtų tekę taip išgyventi, jei būčiau išgėręs tabletę kitą, vos tik pajutau pirmuosius simptomus.
Užrašyta pagal O. S. pasakojimą
