Koks yra toksiškiausias produktas po švenčių, tiesa, dar ne visų, bet jau nuvargus jų maratono dalį? Toksiškiausią dozę gausi ankstų pirmadienio, t. y. gruodžio 28 d., rytą įsijungus LTV… Tiek daug apie tai daugelio protingų žmonių rašyta, kalbėta, tad tęsti neverta…
… Kadangi jau eilę metų nežiūriu apskritai jokios Lietuvos televizijos, paskutiniu metu bandau pratintis gaudama po mažą nuodų dozę… Aptinku, laimei, kuo verta džiaugtis – laidos „Daiktų istorijos“, „Zachor“… Vakar, sekmadienio naktį, nutariau net akies krašteliu nežiūrėti pagrindinio propagandisto Maskvoje Solovjovo laidos (ne Maskvos, o tik reziduojančio ten). Aš taip ir nesusivokiu, kieno jis varo propagandą – tik ne rusų, o ir jo laidose būna tik vienos išrinktos tautos atstovai – gudrūs, klastingi, daug išmintingesni. Na, pamarginimui būna vienas kitas rusas, dar – armėnas… „Užtropau“ tą naktį ant LTV laidos „Mokslo apdovanojimų. „Lietuvos šviesa“ pristatymo“… Dievai galingieji, kaip atsigavo širdis, kaip pastvėrė euforija… Ėjo ir ėjo protingi, šviesūs veidai… Tai ir apie kosmosą, ir teisę, tai ir šnekos apie tai, ar turime atsakymus į ateities vizijas, apie lietuvius ir aukštąsias technologijas, apie gydytojų kardiologų tyrimus kalba gražuolė profesorė, apie duetą – dirbtinį intelektą ir daktarą šalia, apie žvynelinės gydymą… Ir čia aš prarandu kontrolę – negirdžiu, ką kalba protingų akių daktaras. Pasiuntu skambinti visiems – šneka mano daktarėlis! ŠIRVINTOS! – JUSTINAS ARASIMAVIČIUS! Taip, daktarėli, tai aš, ta sena ragana ant šluotos, kuri pačiam nepasirodė akyse, bet tu ją išgydei – nuotoliniu būdu… Gydė ne tik „mostės“, bet ir žodžių magija… Ačiū… O ką kalbėjai per televiziją, nuo jaudulio ir skambinimo šurmulio – nežinau… Betgi taip nebūna, kad būt bačka medaus, o, deguto – nei šaukšto… Ir mostelėjo, kaip nuo „šupelio“ su karvės šūdu akysna… Pristatė, tipo, knygą – akmenuką į mūsų teritorijos, vardu Lietuva, visuomenę, knygą provokaciją – „Lietuvos humanitarinių mokslų raudonoji knyga“. Jeigu tikitės, kad čia bus cudai, senų fizikų ir lyrikų gražus rankų laužymas – ne! Čia bus protų maidanas. Pirmas penkių sudarytojų sąraše – Mantas Adomėnas (aš kadai apsisukau ant kulno ir Seime iš jo rankų neėmiau kokio tai „pionieriškos“ rikiuotės apdovanojimų popierėlio), toliau – „juodas“ konservatorius Vytautas Ališauskas (taip, taip – pasirauskit savo atminty – ir LRT tarybos narys, ir ambasados prie Šv. Sosto pirmasis sekretorius, ir da… Vilksis ilga šėtono uodega)… Dar ne viskas – Nerija Putinaitė! Keleri metai atgal mitrus studentas, norėjęs pagelbėti man, kai knygų mugėje vilkau iš bukinistų skyriaus nepakeliamą naštą, pasakė: „O va čia yra Putinaitės knygų“. Aš atėmiau savo krepšį ir, kaip dera senai raganai, su žiežirbom sviedžiau – „Būkit prakeikti rozu su savo Putinaite….“ Žinoma ne dėl to, kad jos tokia pavardė. Trečias sudarytojas – istorikas Rimvydas Petrauskas. Na ir ką jis vienas prieš šitą šaiką! Knygą pristatė – vienas iš šitų penkių jos sudarytojų VU doktorantas – Mantas Tamošaitis. Šito nežinau… Tai buvo – „mordum atreplium“… O istorija tokia: leido mužikai tėvai sūnų palaidūną į mokslus. Mato ir patys – nieko doro. Tėvas ir klausia: „Va, mokais lotynų kalbos, tai kaip bus lotyniškai „va, aš laiptus cementinius lieju“, kaip tas darbas? Sūnus tik suvartė pagiriotas akis: „Nu, cementum pliastrum“. Atsikėlė tėvas ir rankų net į kelnes nenusibraukęs tvojo sūnaitėliui snukin ir lotyniškai irgi pasakė: „O čia: mordum atreplium, už mano procią vėjais paleistą…“
… Iš nevilties ar tingulio neperjungiau kanalo – toliau buvo ir laida „Langas į valdžią“… Na va, pamaniau, ir mano senos raganos paslaugos nereikia – prakeiksmas pats į „elertė“ ateina. Kažką nesuprantamai, lyg kalbos dovaną praradus, niurna, urzgia ar panašius garsus leidžia niurkydama lyg dar gyvą kalaitę Rita Miliutė, prieš ją sėdi Dovilė Šakalienė, LR Seimo narė… Žinau posakį – „kai dievai nori nubausti – atima protą“… Matyt, dievai turi daug darbo, kad ne po vieną – o šaikom, komplektais… Pradžioj – šūviu į orą… Ar sulauksim kontrolinio?
Su šventėm, mielieji… Su gera nuojauta… Šventės, kaip ir kitką, turėsim pasidaryt patys… Taip, taip, su sangrąžine dalelyte „si“… Jeigu norim būt subjektais, o ne vien objektais…
P.S. Nepykit, tie ir tos, kurie per šventes tik meldžiatės… O apie seksą pamiršot?… Toje laidoje „Lietuvos šviesa“ buvo ir apie ypatingą naujovę pasaulyje (sukūrė lietuviai!) – nėščių moterų, gimdyvių diržą! Betgi produktas ne tik diržas, bet ir zigota…
…Tai buvo gruodžio 24 d. vakaras… Maudosi mano dvi anūkės pirty… Vyresnėlė, atrodo, dora mergiotė – dvyliktokė, o mažoji pirmokė – storulė, velnių priėdus, visa į mane… Sėdžiu priepirty ir mąstau: jų motina Britų salose, kas žino, kada bus namie, ir ar iš vis bus… Kol dar esu šioj žemėj – reikia mergiotėm viską paaiškint – kokia dalia laukia moters… Ir girdžiu klausia mažoji: „Ar tie plaukai tarp kojų tau netrukdo mylėtis…“ Atsidusau ir parėjau namo, pakol poreforminio švietimo iš auklėta mažoji nepradėjo aiškinti apie lubrikantus…. O jie visur – ir politikoj…
Su šventėm, su saulėgrįža…
Nijolė – Ona Balionienė
Šonpilis
2020.12.28