Po švenčių, po visų, iki švenčių – būsimų…

Rūšiuokite!

Geros „akvatos“ žmonės iš džiaugsmo ir per pagrabą armoniką sudrasko begrodami: „Šok, mergyte, šok basa – terpu kojų – kilbasa…“ Ką dabar švenčiam? – Ugi, pelanų dienų… Silkė – pelanuosi, lašiniai – ungliasi, alus – snargliuosi… Bulbas… A, ne, bulvės asocijuojasi su „strana liubimaja naša – strana bulbaša“, čia politiniai reikalai, geriau jau lytiniai… Uoj, o kokie, pšeprašam, lytiniai? Tie, kur „šmaruj dupa maslem“, ar – tradiciniai? O kas yra tradicija? Kai net šventoji Morė – už neoįstatymų ribų, o tėvas su motka sunumeruoti kaip galvijai… Gal pasiklausysiu, ką protingesnė už mane, išrinktoji, na Arkašos Vinokurvos, tipo, žmonių masė? Rasė? Ir be kreivos mano bedantės šypsenos – protingiausia, mokyčiausia, gudriausia, ir, pasak mano „abiejų“ a. a. tėvų, „tai – išmintingiausia tauta!“, kalba…

…Grįžta Moiša iš mokyklos ir sako mamai: „Aš savo tautybę pasirinkau – rusas. Ar gerai?“ „Gerai sūneli“, – sako Sara, – „Plauk rankas. Šeima valgys pietus. Visi – vištelę keptą, o tu, rusas, bulves keptas…“

Eina Moiša pas tėvą, į kabinetą. Vėl pasako apie pasirinktą tautybę. „Gerai, sūnau. Tik dabar ne liuksu į mokyklą, o troleibusu, geltonu auto, kaip rusas, vyksi“.

Eina Moiša pas senelį. Vėl tas pats. „Gerai, anūkėli, kiek gaudavai iš manęs kišenpinigių? Visą šimtą? O dabar gausi vieną rublį, kaip visi rusų vaikai“.

Pietų stalas. Visi šlamščia keptą vištą (na, tipo, žydas valgo vištieną, pačią myli kasdieną, girdit vyrai?! Statykit paukščių fabrikus, vienas Jagminas nepavilks…). Tik vienas Moiša kremta bulves ir tėškia visiem saviem: „Dar tik dvi valandos, kai aš ne žydas, ir kaip visų jūsų, žydų, nekenčiu“…

Tai ką, žydai mus aplenkė?! O mes seniai skersą ant savo lietuvybės padėjom ir iš džiaugsmo šokinėjam…

Kažna, ar išlaviravau tarp Scilės ir Charibdės?…

Nijolė – Ona Balionienė
Šonpilis, 2021.02.17

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top